Ekologinio / etnografinio laisvalaikio ir turizmo veikla kartu su Woodentravel!

Woodentravel – ekologinio/etnografinio laisvalaikio ir turizmo plėtros judėjimas, skirtas darnaus keliavimo principų taikymui kasdienybėje.

Woodentravel way / Medinuko kelias

Šiame puslapyje galite stebėti jautraus gamtai ir kultūrinei aplinkai personažo „medinuko“ kelionių įspūdžius, turizmo patirtį, išgyvenimus Lietuvoje ir svetimose šalyse.

Tai dienoraštis, kurio pagrindą sudaro tvaraus turizmo ir kūrybiško laisvalaikio straipsniai ir temos.

Natūralūs įspūdžiai ir asmeniški keliai tiesiami čia!

Woodentravel Inc.

Bandomasis žygis Labanoro dviračių taku

Lapkričio 7d., kaip pamenu, tai buvo penktadienio rytas, kai Medinis draugas pakilo iš lovos gana anksti ir skubėjo ir rytinį traukinį Vilnius-Turmantas, 5:55 (Lietuvos laiku). Jo bandymas spėti į autobusą link stoties, buvo tarsi išsilaisvinimo iš kasdienio rutinos sraigto veiksmas. Pabudimas iš Majų miego. Bėgti link tikslo, kai jauti, kad truputį vėluoji, mano galva, tarsi bėgti iš spąstų gniaužtų, pelkės ar liūno. Siekti pergalės! Miestas ir tam tikros jo būtinybės liūdina, pažiūrėjus į rytinio autobuso publikos veidus. Tad rudens ryto gaiva žadėjo laisvę… Laisvę judėti, giliai kvėpuoti, vedinti galvą ir atnaujinti mintis… Leisti pasidžiaugti džiaugsmingu sielos šokiu…

Perone lingavo keli žmonės, po truputį siurbčiojau vandenį ir stebėjausi gyvenimo sprendimais, klausiau savęs kartkartėm, o kam to reikia? Keltis anksti, veržtis miškuosna?

Kadienybė buvo visiškai kitokia, nei įprasta darbo dieną. Atsisėdau priešpaskutiniam vagone, pasigardžiuodamas šaukštu medaus išsiurbiau rytinę arbatą ir nusprendžiau pabėgti į paskutinįjį vagoną, kurį atradau tuščią. Įsitaisiau, įsijungiau rytinės meditacijos muziką ir pradėjau savo vidinės kelionės reikalus, mantrų giedojimą (haha! Gal tai tik kvailiams?) ir mažyčių maldų skaitymą. Atsidariau langą, gaivus oras pakliuvo vidun ir tiesiog mėgavausi vyksmu. Traukinių stotelės keitė viena kitą. Žvejai bendravo tarpusavyje, kuprinėse susipakavę reikmenis: sumuštinius, pigų vyną, konservus… Matant keliaujančius žmones mano galvoje sukosi rytiniai malonūs dežavu… Miego trūkumas? Tuo pat metu „kažkieno“ kojinės kišojo iš po suolų bortų, tai buvo ženklas, kad tasai „kažkas“ jau senokai ilsisi šioje kelionėje ir nežinia kada pakils, gal paskutiniame kelionės taške? O juk būna, kad pramiegi reikiamą stotelę…

Miela senelė ir pavyzdinga traukinio kontrolierė patikslino atvykimo laiką, patapo ramiau. Nusistačiau žadintuvą, kad galėčiau pakilt iš maldos ramybės.

Švenčionėliuose pasijaučiau tarsi kosminėje stotyje. Ramu aplink… Vagonų langai nutvieksti neoninėm spalvom, o lauke šviestulpiai kaip žvaigždės žemėje, kantriai laukia dienos pradžios. Pasiskubinau link autobuso, sutikus du pasikrovusius dvasia („spiritu“) inteligentus, jie mane patikino, kad link Kaltanėnų važiuoti galėsiu tik po pusantros valandos. Nusprendžiau pasigauti pakeleivingą automobilį, juolab pasivaikščioti po miestelį, pajusti rytą jame. Nuliejau kelis šlakelius šalia paminklo, tremtinių prisiminimo vietoje, susimąsčiau ir žengiau žingsnius toliau.

Pakeliui sumaitinau vietiniam katinui sumuštinių pagardus. Tokiu veiksmu bandžiau pasilabinti su vietinėmis miesto dvasiomis, transcendentiniais seniūnais. Juk sako katės gyvena iškart trijuose pasauliose… M? Manau pavyko. Pradėjau žygį viena iš Švenčionėlių gatvių, mane lydėjo rudeniškos spalvos…

Lietus užklumpa, permerkia kiaurai – pasimeta laiškai…

Rudens spalvos Kaltanėnų gatvėje

Vaikai kulniavo mokyklon, vieni tvirtai, kiti ganėtinai tingiai, galbūt visai neskubėdami. Prisiminiau save, jų kailyje, nevisad norėjos ten eiti, tačiau, sukaupęs jaunuolišką tvirtybę, eidavau, kad ir neparuošęs namų darbų.

Turėjau platų glėbį laiko. Pastebėjęs močiutę, šalia savosios trobos velkančią nupjautų obelų šakas iš kiemo, pasisiūliau padėti. Džiugu, kad ji nenusigando tokio pasiūlymo, nes vienu metu suabejojau ar verta… Kadangi žmonės nėra patiklūs, pasaulis kiek kitoks nei seniau būta. Tačiau kiekvienas iš mūsų esame jo dalis ir veikiame taip, tarsi norėdami parodyti koks jis gali būti arba patys jį kurdami. O gal nuomonę apie pasaulį mums tiesiog kažkas dirbtinai sukuria? Gal tikrovė kitokia?…

Tad vilkom šakas drauge, turėjau pirštines, močiutės perspėjimai, kad galiu susižeisti buvo tik malonus jos dėmesys, visa kita ėjosi labai darniai. Pasipasakojom vienas kitam ką veikiame gyvenimo dienų metu, atradom bendrų minčių. Darkart paminėjau, kad yra malonu prasmingai praleisti laiką laukiant žygio Labanoro girioje, vietoj to, kad gerti alų kur pakrūmėje. Darbui linkstant į pabaigą, kiemui vėl virstant kiemu, ne šabakštynu, Močiutė pasiūlė pasivaišinti obuoliais, nusivedė mane link rūsio ir atnešė kašiką, pilną obuolių. Susiskaičiavau visus 8 ir palydėjom vienas kitą žodžiu: „Sudiev, Laimingai!“.

Štai Jums mažas eko-turizmo pavyzdys.

Prisimenant vasaros baltų kultūros ir muzikos festivalį „Mėnuo Juodaragis“.

Įamžinus kelis urbanistiškai-gamyklinius vaizdus, kurie, deja pasimetę, pasikalbėjus su vietiniais sąvartyno darbuotojais, palinkėjus geros dienos – toliau buvo traukinių bėgių pervaža ir kelias.

Miškas ošė, kvepėjo pūšynu. Jūs žinote šiuos jausmus. Galva nebesupranta kas vyksta, argi tai yra įmanoma? Kur miestas? O kūnas tiesiog rymo. Jei būtų vasara, puiki mintis panirti į gėlo vandens telkinį, tada ir galva pabustų. Minutės žygiavo kartu su manimi, balsavau artėjančių mašinų akistatoje. Niekas nestojo. Skuba, matyt, darbų dirbti. Yra keli burtai, kaip save motyvuoti ir kantriai laukti sustosiančių vairuotojų, bet nesiplėsiu. Na, vienas jų-suvalgyti saldainį, kuri gali išsisaugoti kišenėse. Žygiuoti 9km. man atrodė nesudėtingas iššūkis, bet būčiau vėlavęs laiku atvykti į žygio pradžią. Sustojo mikroautobusas, mandagiai pasilabinau su viduje tūnančiais statybininkais.

-„Mano kelias link Kalnatėnų, ar pakeliui?“

-„Taip, sėsk, studente“.

-„Ačiū. Esu Šarūnas, malonu susipažinti Gerbiamieji“.

Studenas… Gyvenimo studentas…

Atvykus į Kaltanėnus, žygiavau dviračių-pėsčiųjų taku. Ant kelio ženklo buvo lipdukas „Minam“, galvoje šmėžtėlėjo mintis, kad tai dviratininkų bendruomenė, matomai populiarinanti šį keliavimo būdą. Pasirodo šį bendruomenė keliavo aplink Lietuvą. Divratininkai teigia, kad keliaujant dviračių matosi padaryti nemaži darbai tvarkant saugomas teritorijas, restauruojant kultūros paveldo paminklus. Puošiasi kaimai ir miesteliai.

KUTC (Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras) aktyviai veikia turizmo srityje, šį žygį organizavo būtent jie. Norint keliauti po Aukštaitiją, siūlyčiau susisiekti su centro darbuotojais, kurie noriai pasiūlys tinkama maršrutą važiuoti dviračiais, žygiuoti arba pasiekti tam tikrus įdomius objektus automobiliu.

Užsiregistravome į žygį, sustatėme dviračius į priekabą, panaudojant įmantrius mazgų rišimo būdus, išvykome. Pirmyn!

Mūsų pirmasis apsilankymo taškas buvo atsinaujinusi Labanoro regioninio parko direkcija. Pilna aktyvių šviečiamųjų pramogų vaikams, kurios ne ką mažiau įdomios ir savo turiniu traukiančios vyresnės kartos žmonių dėmesį.

Ešerys atpažintas.

Ežero galvosukis, atspažink žuvį.

Visas tinklas žuvų, tik suk galvą kur jas visas patalpinti.

Tarp šių ekspozicijų siūloma pamatyti Labanoro dūdą, sugroti ja nepavyks, tačiau skambėsiantį įrašą tikrai išgirsite. Taip pat siūloma atpažinti žvėrių pėdsakus arba radus stalą su žuvų pavadinimų kortelėmis atitaikyti joms tinkamą vietą stalo kišenėse (tuomet stale užsidegs lemputė). Yra vietų kur centro lankytojai turi pajudėti, prašliaužti tuneliu, norint pamatyti besislepiančius miško gyventojus arba pasistiebti norint patyrinėti miško paukščių lizdus.

Išgirsk girios paukščių balsus.

Ežys tunelio ekspozicijoje.

Julius, narsus žmogus, atsidūręs tunelyje.

Ežio kaimynė voveraitė.

Landa į tunelį.

Išties džiugu važiuoti rudeniniu mišku, jis pilnas gaivos, nekamuoja didžiulis karštis, tuo pat metu, gali sutikti miško rezidentą – nebūtinai šerną, o girininką, su kuriuo mes, stabtelėję, turėjome kasdienių ir mitologinių pokalbių. Jonas Barzdėnas, miškininkas, fotografas (žr.nuotraukas), pasigyrė, kad yra suradęs aukščiausią ANP pušį. Įdomu, koks būtų girininko sapnas…? Kaip tik susitikome vietoje, kur kadaise buvo net dviejų valstybių riboženkliai. Ryte žmonės gindavo ganytis gyvulius vienoje valstybėje, vakare pargindavo į Tėvynę.

Pasiekus vidurį mūsų žygio, KUTC pavaišino kuo puikiausiais dienos pietumis, o Medinukas paantrino Labanoro dūdos melodijomis, kurios tarsi grįžo į gimtuosius kraštus…

Šeimininkas ir dūda visu grožiu. Kche kche.

FiDi 46

   „46 (kiamšeši) ir FiDi atneša pavasarį!“, šiuo ir daugeliu kitų šūkių dalinosi šventės organizatoriai ir dalyviai.

   Jau 46 metus kuriamas fizikų dienų festivalis šurmuliavo Vilniuje. Tai laisvės, kūrybos, fantazijos, alternatyvos kupina šventė. Viename straipsnyje išskaičiau, kad dar sovietmečiu 1969m. prasidėjusiomis kasmetinėmis FiDi šventėmis, fizikai rezistentai išradingai kovojo už Lietuvos laisvę. Apsilankęs „Fizlende“ arba vakarinėje dalyje, pajunti tikro kultūrinio panko dvasią. Sieloje suskamba savotiškas roko maršas.

    Pagrindinis šventės simbolis yra „DinasZauras“. Tai žemės gyvis, daugeliui įrodantis, kad dinozaurai yra gyvi.

FiDi šventės logotipas.

DinasZauras paspaudė medinę ranką.

Dinas prie Fizfako.

Akimirka iš FiDi46, Fizlendo. Mažasis Dinas.

DinasZauras visu grožiu FiDi 46 eisenoje Gedimino pr.

   Nuo pat ryto, Saulėtekyje, prie Fizikos fakulteto, įsikuria įžymusis „Fizlendas“ – pramoginių įrenginių („atrakcionų“) parkas, stebinantis praeivius netradiciniais, tačiau gan praktiškais, sprendimais, įgyvendinamais net kasdienybėje. Tikrai taip, jei tik esi nagingas auksarankis ir tikrai išmanai fizikos dėsnius. Nes kepti skrebutį gruzdintuvėje kartu su aliuminio formelėmis, sako, yra pavojinga, tačiau, jaunas fizikas parodo savo gabumus ir drąsiai kepa pusryčius lankytojams, laimindamas juos tarsi tikras šventikas.

Šventiko skrebutinė su aliuminio skardomis.

Skrebučių kepėjas-šventikas.

      Skrebučiai iššoka iš gruzdintuvės tik ištraukus kištuką iš elektros lizdo.

    Medinukas nusprendė pasigardžiuoti krišnaitų pagamintų troškiniu, kuris jau garavo lėkštėje. Krišnaitai yra dažnas svečias fizikų dienose, kur jie įkuria savo kampelį: dainuoja kirtaną, mantras, piešia ant veido įvairius raštus ir dalina prasadą, maistą už auką.

      Tačiau fizikai, būdami aiškaus mąstymo ir realistiškų pažiūrų, turėjo savąjį „mistikų“ kampelį. Šioje ekstrasensų grupėje galėjai pasidaryti asmeninę auros fotografiją, atsikratyti toksinų, asmeniškai pasikalbėti su privačiu astrologu, kuris paskirdavo homeopatinių vaistų.

Fizikų aiškiaregių kampelis.

Aiškiaregų gydomosios priemonės.

Toksinų šalinimo gydomoji priemonė („procedūra“).

Auros nuotraukos įrenginys, fotoaparatas.

       Toliau, Fizlende, gali pamatyti didelį žiurkratį, kuriame be paliovos rikiuojasi įvairaus amžiaus žiurkėnai ir visuomeniškai rodo savo ištvermę. Visai šalia, įkurti spąstai pėlėms, norinčioms nugvelbti plytos gabalą nuo ryškaus padėklo.

Peraugusių žiurkėnų treniruoklis.

Imtynės su spąstais.

Imtynės be skaudžių pasekmių.

Gyvas, medinis ir pakrypęs, žvilgsnis į šventės įrenginius.

     Besivaišindamas troškiniu saulės atokaitoje, pastebėjau pro šalį einančią damą, apsivilkusią odine striuke su pypke rankose, pūpsančią ir skleidžiančią paslaptį aplink save. Kuri lygiai paslaptingai dingo iš mano akiračio, kaip trumpas sapnas… Tačiau nukreipė prie kitų dienos grožybių. Tarp kurių, šis „dvylikabatis“ dviratis, ne vienam keistuoliui keliantis pavydą, tūlam senamiesčio Nikodemui būtų garbė skrieti pavėjui miesto gatvėmis.

Dažnai krentanti batračio grandinė kiek paįvairina važiavimą.

O štai čia, matyt, vestuvinė karieta skirta fiziko ir filologės šventai sąjungai įtvirtinti.

       Kasmet FiDi yra paruoštas kubilas, pilnas vandens, o virš jo sėdi fuksas, pasipuošęs naro kostiumu ir laukia… Laukia… Laukia, kai bent vienas šventės dalyvių įsidrąsins mesti bulvę į šalia esantį taikinį. Jei metikas būna taiklus, bulvė kerta per bulio akį, viduriuką – fuksas išsimaudo pavasariniame vandenyje.

       Graži tradicija įprasminti FiDi šventę – pasodinti simbolinį medelį prie fakulteto. Medinukas įamžino kelis sodinukus.

This slideshow requires JavaScript.

       Vaikštant po Fizlendą, girdint muzikos ošimą ant mažos scenos, nejučia susimąstai apie vakarinės FiDi dalies programą, į kurios veiksmą visada gali įsigyti pigesnius bilietus improvizuotoje kasoje. Sąraše gali pastebėti žinomų grupių pavadinimus, tarp jų šiemet buvo svečiai iš Estijos, ukrainiečiai: Svjata Vatra (liet.„Šventa Ugnis“). Keli grupės nariai atvyko susipažinti su dieninės šventės programa ir praskaidrinti dieną keliais trombono ir dūdmaišio garsais.

Medinis žvilgsnis į Svjata Vatra išsišokimą – čia.

       Laukiama šventės dalis yra kelionė link Gedimino pr. Kodėl laukiama? Nes visi norintys pakeisti banalaus keliavimo viešuoju transportu būdą į neįtikėtinus pojūčius, rikiuojasi eilėje į FiDi sunkvežimius, kurių atvažiuoja net keli. Taip, šventės dalyviai lipa į priekabas ir draugiškai cementuojasi. Pasidabinę vėliavomis, skambiomis skanduotėmis, priekyje važiuojant Dinui ir fizikams veteranams, pajudame link eisenos vietos. Iš paskos važiuoja didelė vilktinė studentų, kas dviračiais, o kas taip pat sukdamas riestainį automobilyje. Važiuoti priekaboje yra nuostabus jausmas, nebijant iškristi už aukštų ramsčių, bortų, jauti pavasarinio vėjo žaismą, vėliavos puikiai plevėsuoja, priekaba juda nuo šokių, ištarus bendrą šūkį „rezonansas“. Miestiečiai mojuoja pro šalį važiuojantiems fizikams. Pastebint šaligatviu einančią porelę, keleiviai draugiškai šaukia „pabučiuok“, įvykus šiam veiksmui, pereinama prie skanduočių ir tolimesnio mėgavimosi kelione. Jei kada dalyvausi FiDi, prisijunk prie sunkvežimio šeimos ir pašėlusiai sveikink miestą…

   Gedimino prospekte didžiulė eisena pajuda link filologijos fakulteto, kur fizikų laukia nuostabiosios žodžio, kalbos, įvairių kultūrų žinovės… Eisenos priekyje plačia šypsena keliauja DinasZauras, gatvės smalsuolius pagąsdindamas garuotu šnypštimu. Vėl girdimos skanduotės, miestas prisipildo šventinių vėliavų, kuriomis būna papuoštas visas Gedimino pr. Eisenoje važiuoja keli senoviniai automobiliai, o šįmet net žali traktoriai lydėjo Diną link prospekto pradžios.

     Fizikai skelbia pavasarį ir eina išreikšti amžinos Meilės ir Pagarbos princesėms filologėms.

      Medinei pabaigai… Dar kelios akimirkos iš FiDi šventės… Laukiame kitų metų ir kitų FiDi!

Supynės dviems.

FizLendo žmonės.

Pilna statinė feirio, kuris maišomas su metano dujomis. Vėliau šios putos puikiai dega, svilindamos jauniems fizikams plaukus.

Medinukas prie fizfako.

Keltuvas iš vaizdo įrašo, kaip šis įrenginys veikia – galite pamatyti vaizdo įraše.

Populiarus stalo žaidimas tik didesne jo išraiška.

Fiz-jenga.

Užmesk žiedą ant taikinio ir laimėk dovaną.

Taikinyje matome alaus butelius, tas laimingasis užmetęs žiedą ant stiklo taros – ją ir laimi.

Kelias iš Saulėtekio link Gedimino pr. papuoštas šventinėmis vėliavomis.

Medinukas prie įėjimo į FizLendą.

Fizfakas

Sėsk ant batračio!

Amerika. Apsilankymas Earth Spirit bendruomenėje.

Vos prigulus, Amerikoje išaušo 6val. ryto, dingteli mintis – o Lietuvoje jau 14val. Taip, ji, mintis, užsilikusi sąmonėje, neleido sudėti rytinio gluosto. Pažadinau ir kitus bendranamius.

Pakilau, manydamas lėkti į miesto centrą, paieškoti jo sielos, tačiau greitai buvau įtrauktas į pinkles aplankyti kelias plataus masto parduotuves. Susėdau kartu su kelionės bičiuliais į automobilį ir išlėkėme atviro turo į vartotojų pasaulį. Nuo pat ryto didžiosios parduotuvės (panašios į JYSK) buvo tuščios. Kinietiška gamyba aplinkui ir didelis kiekis daiktų – apsuko galvą. Tačiau, tai truko neilgai, nes vidudienį turėjo atvažiuoti draugai, kurie pasirūpino mūsų koncertais Masačiusetso valstijoje.

Rašau šią pasaką skambant “The Mother tongue“ muzikai. Kaip tik šios vokalo grupės nariai ir “Earth spirit“ bendruomenės žmonės suplanavo tris ansamblio “Kūlgrinda“ pasirodymus Amerikoje, kur mes buvome priimti atvirom rankom, o ypač Širdimi. Viena jų dainų  skamba žodžiais: “We are One, with the Soul, of the Earth, Mother Earth“…

Mūsų atvyko pasiimti ir pagloboti Korbanas (Corban) ir jo sūnus Donovanas (Donowan). Abu yra Mother Tongue grupės nariai ir dvasiniai lyderiai. Korbanas yra pasaulio religijų kongreso valdybos narys. Važiavome į Masačiusetsą. Išvykti iš Niujorko miesto buvo tiesiog karštligiškai sunku, didžiuliai kamščiai driekėsi didžiąją dalį kelio. Kalbėjomės apie buvusius pasirodymus, pasaulietinę muziką, bendruomenių tradicijas, papročius. Vakare mūsų laukė koncertas masonų ložėje (masonai pigiai nuomuoja nuosavas sales renginiams), vakarienė, 2 x 5l. kavos, dežė “Dunkin Donuts“, jei kas nežinot, tai – skaniausios spurgos Amerikoje. Tai savotiška spurgų ir bandelių greito maisto parduotuvė.

Baigus koncertą, važiavome namo kalbėdami apie kantri (“country“) muziką, juokėmės iš suaugusiųjų. Donovanas papasakojo apie vilko ir elnio grupę, kuri yra vyrų sambūris, norintis pažinti pasaulį ir tobulėti kartu su kitais vyrais bei gamtos paslaptimis. Vilkas – tai bendruomenės, išminties, simbolis, vilkų ruja. Tai lyderio savybė būti vilku, tačiau išlikti bandoje. O elnias – jis yra labiau asmeninis kelias, didelių ragų auginimas – tai gebančio kovoti patino ženklas. Visa tai yra vyrų animistinės pasaulėjautos dalis. Kiek girdėjau apie moteris, joms yra svarbus mėnulis ir pėlėda.

Animizmas – pirmykštis tikėjimas, kad gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai turi sielą, galinčią daryti poveikį aplinkai, tikėjimas antgamtinėmis dvasiomis, bendravimas su jomis, buvimas kartu vienoje kūrinijoje.

Atvykę į bičiulių namus, mus apgyvendino namuke pavadinimu “Sugar house“, kuriame yra gaminamas klevų sirupas. Jame gyvena žavi raganaitė Sjiu (“Sue“). Su ja mums teko bendrauti didžiąją viešėjimo cukraus namelyje dalį. Klausėmės paskaitų apie vykdomas apeigas lauko aplinkoje: protėviams, Motinai Žemei, Gamtos Dvasioms… Čia gyvena žmonės tarsi pasakoje. Auginamos avys, ožkos, lama, vištos, visa kas reikalinga darniam ūkiui.

Cukraus namelis (angl. Sugar house)

Namelio vidus

Ūkyje apgyvendintos ožkos.

Patruliuojančios ūkyje avys.

Vieną dieną globotojai mus vedžiojo aplinkui sodybos teritoriją, pamatėme akmenų ratą, suridentą jaučių pagalba, protėvių šventyklą, keliavome šaltiniuotu šlaitu link Motinos Žemės šventyklos, kurioje pagrindinė mintis yra Taikos Žemėje malda, “May Peace prevail on the Earth“, užrašyta keturiomis kalbomis: keltų, anglų, indėnų ir žvėrių pėdomis. Čia sudėti akmenys iš daugelio pasaulio kraštų su intencija Žemės Taikai įsivyrauti.

Užrašas indėnų kalba ir gyvūnų pėdomis.

Budistinis stulpas su užrašais.

Motinos Žemės šventyklos akmenys.

Motinos Žemės šventykla ir akmenys.

Šventykla ir Medinukas.

Žygis link protėvių šventyklos.

Čiurlenantis upelis.

Tolimesnis žygis.

Protėvių šventykla, kairėje pusėje nuo upelio.

Šventinis stulpas.

Šįkart tiek, bus daugiau…

Medinukas

Ieškant Meilės lietuvio pasaulėjautoje

     Žvelgiant į pagoniško kalendoriaus čiulbančias gegužės dienas, pavasarį, jaučiamas gamtos prabudimas. Gyvybė pasirodo žiedų grožiu, pirmąją žaluma. Saulė dažniau dėmesiu aplanko Žemynėlę, jos glėbyje gyvenančius žmonės, kurie atranda gyvenimo džiaugsmą kasdienėje aplinkoje. Vyrai nustebina gėlėmis moteris, pavasario žibutėmis mamas, o jos spinduliuoja šypsenomis ir gyvybine energija. Tikrai, žymiai lengviau daryti gerus darbus dienos bėgyje. Sodininkai, daržininkai ir ūkininkai sėja sėklas žemėje, kurias  kruopščiai prižiūrėdami  užaugins trapią, sveiką gyvybę.

         Gegužės 11d. apsilankiau Margionyse, Dzūkijoje. Šeštadienio rytą iškeliavau į pietinę Lietuvos dalį, užpildytu septynviečiu automobiliu, kurio ekipažą sudarė būrys dainuojančių lietuviškas dainas bičiulių. Laimė, kad važiavau nė vienas, o visa gamtos glėbio pasiilgusi bendruomenė šalia, ir tai ramino širdį,  nes supratau, kad apsilankymas paliks gilią gyvenimo prasmę mumyse.

     Mildos šventė – Meilės šventė Lietuvoje…; Palyginus su užsienyje atsiradusia Šv. Valentino diena, kurios metu Lietuvoje tūno žiema ir lietuvaičių kasdienybę supa šaltis ir tamsa, Mildos šventė yra kita medalio pusė. Tarp mūsų kartais girdimos Gegužinės skambesys, kurios metu gamta atsiverčia savo grožiu, tiksliau vadinama gyvatos dovana. Daugelis jaučiame ją…

       Matyt verta švęsti tikrąją Meilės šventę, kai Žemė tai tiesiogiai kužda…? Važiavome atrasti dalelę šio, gyvuojančio supratimo…

       Dzūkija stebino mus miškingomis pakelėmis ir skambiais upių, ežerų pavadinimais, tarp kurių – Ūla, puošianti Dzūkijos apylinkių reto grožio pakrantes. Daugelio vietinių gyventojų minima kaip viena pagrindinių vandens kelių, būtinų įtraukti į atsakingų keliautojų vasaros meto planus.

Ziūrų kaimo apylinkų Ūlos upės vingis.

Įstabusis Ūlos vingis.

Zervynų apylinkių Ūla. Dzūkija.

      Važiuojant pagrindiniu keliu, yra aiški nuoroda į pirmąjį Lietuvoje Margionių klojimo teatrą. Pasukus į kaimo keliuką, mus pasitinka jaukios, prižiūrėtos sodybos. Mašina riedant toliau, atrandame išsišakojimą, kuriame du kelio sargybiniai ženklai: „Bobos daržo šalcinis“ ir „Klojimo teatras“.

Parymojau ir pasukau dešinėn…

       Kur pasukti? Jei kamuoja troškulys ir noras pakliūti į Motinos Žemynėlės buveinę, kviečiame sukti į kairę, tačiau, jei esi išsiilgęs bendruomeniškos kultūros, šviesos, muzikos, dainų skambesio – tikros Šventės -pasirinki kitą kelią, link klojimo teatro.

        Pravažiuojame bitininko sodybą ir atvykstame į Margionių klojimo teatro aplinką. Mus pasitinka Mildos šventės bendruomenininkas, vienas iš pagrindinių jos kūrėjų, Marius.

    Margionyse popietė. Yra atvykę keli apylinkių gyventojai, jaunimas, kurie padeda klojimo viduje tvarkingai sudaryti sąlygas būsimam koncertui, šventės vaišėms. Čia pat atvyksta renginio garso operatoriai ir scenos darbuotojai, kurie, atrodo, susivežė pusę Vilniuje likusios sporto arenos muzikinės įrangos. Mums pasiūloma įsijausti į aplinką (juk reikia kelių akimirkų prisijaukinti ją), atsipalaiduoti, atsiduoti vidiniams jausmams, kurie dažnai atrandami naujoje vietovėje. Žengiant link pastato, privalu praeiti lauko vartus, kurie ženklina kito pasaulio erdvę, tarsi į šventvietę, nušviestą saulės aušros.

      Toleliau, matome atvertus klojimo vartus, kviečiančius užeiti vidun. Reikšmingi antrieji vartai, kuriuose šįkart rieda mėnulis? Liaudies dainose dažnai minimi tėvelio dvaras ir keli vartai. Vienuose vartuose saulutė teka, kituose mėnulis rieda, trečiuose žvaigždės žiba. Tai nežemiško, išsiilgto ir trokštamo dvaro pasaulis. Dalelę šio atspindžio turime žemėje.  Įžengęs vidun matau pastogėje kabančius sodus ir surištus šiaudinius senųjų genčių pasaulėvaizdos ženklus, kuriuos išvysime šokančius pastogėje. Sienas puošia išraiškingos Dzūkijos gyventojų nuotraukos, spektaklių akimirkos, čia pat tradiciniais raštais numarginti rankšluoščiai, šiaudų puokštės, kultūros pasiekimų apdovanojimai. Svarbi klojimo teatro dalis – scena, užkulisiai, kurių kambariukai kvepia mediena.

Naktį įkursime laužavietę šokiams, tvarkingai sukrausime malkas.

Žolynai padės pajusti gamtos budimą, įprasminti žmogiškąją veiklą žemėje. Viskas yra aplink trapu ir gyva.

       Savo noru, smulkiname pasenusių medžių šakas, renkame žolynus papuošti aplinką. Svarbus darnaus turizmo principas – padėti vietinei bendruomenei veikloje. Medinukas tampa pilnaverčiu šventės dalyviu, atsisakęs tik stebėtojo vaidmens. Viduje šis noras iškyla nuoširdžiai, tarsi būtinybė tarnauti vienas kitam.

Darbščiai kuriama Deivės galia.

Kūrybos veiksmas įtraukia kelis menininkus.

       Kuriama Deivės Mildos altoriaus stovyla, kuri padabinta neregėtų žiedų augalais…  Kartojamos pirmosios dainos užkulisiuose. Gamtą praturtina muzikinių instrumentų skambesys. Kantriais ir šilumos paglostytais žvilgsniais laukiame šventės…

       Keli bičiuliai, skambant sutartinei „Eisim broliai tūta tūtava“, iš paskos jiems aš, Medinukas, žygiuojame kaimo gatvele, pasilabindami su kaimo gyventojais. Apsilankysime prie Bobos daržo „šalcinio“, kurio skonis yra gaivininantis, ypač šiltą dienos metą. Legenda byloja, kad: būtent bobos daržo šalcinye pasaulį išvysta vaikai. Sakau sau: „Tai, jie tikrai daržo kopūstuose randami!!!“. Peržvelgus akiračiu kaiminystę, sugeri visą žalumą, jokių abejonių, kad tai derlinga žemė. Manau tai suprato kaimo apylinkėse gyvenusios vaikų pribuvėjos…

Buriamės į sutartinės draugiją, žygiuosim link šalcinio.

Trobos ramybė.

Medinukas didelio medinio tilto ir gaivios žalumos draugystėje.

Netoliese Bobos daržo šalcinio.

Paragavome gaivinančio šalcinio vandens ir sugiedojome sutartinę „Dūno Upė“.

Įdomu, iš kokio šalcinio esu plaukęs pats?

O čia aš, Medinukas, naujai atgimęs.

         Pažinę bobos daržą grįžtame prie klojimo. O! Žiū!!! Atvyko į šventę puikiai pažįstamas bičiulis, sveikų plaučių žygeivis. Taip@#%^^^! Tai – Tadas Šidiškis, kuris atpuškavo traukiniu. Nepatyrusiam Medinukui priminė tikros kelionės skonį…  Ši Gamtmeldė siela yra daugelį Lietuvos vietų apėjusi pėsčiomis ar persliuogusi slidėmis. Parašytos kelionių ir lankytinų vietų knygos byloja turtingom žiniom pačios už save. Klojimo aplinka darkart atgija, Tadas spinduliuoja gyvastį ir stiprybę savo buvimu šalia, kurį lydi dainos: „Meška su lokiu – abu labu tokių“ ar  „Šokam, šokam, mes meškutę… Meška šoka, kudlos dulka… Uhhh!“.

Spėkit, kuris yra Tadas?

       Jei dar neteko sutikti šio drūto žmogaus savo kelyje, tai kviečiu prisijungti prie Vilniaus Universiteto žygeivių klubo draugų. Čia organizuojami žygiai gamtoje, metiniai renginiai, keliautojai dalinasi kelionių akimirkomis, dainomis, muzika ir patirtimi.

    Lietuvos Jaunimo Ramuvos nariai moko dainuoti sutartines, po kiekvienos ratu apsisukusios žodžių dermės įsiklausome į save. Prisiliečiame žmogiška savastimi prie kuždančios medžių lapais gamtos. Tuo  pačiu, manau, pagerbiame žmones, kurie gyveno ir kūrė gyvenimus šiose žemėse kelių šimtų metų bėgyje. Mums paliko kasdienę poeziją ir tradiciją.

     Baigus balsų susitarimus mokykloje, Lietuvos Jaunimo Ramuvos nariai pasidalina savišvietos žiniomis apie Mildos tradiciją.

        Iškart po to, laukiame Šventės… Kelios dešimtys akimirkų ramybės ir pasiruošimo… Štai… Apeigos pradedamos daina „Tu žilviteli dabilia“, žengiame pro papuoštus žolynais tekančios saulės vartus ir gyvatėlės eisena apeiname abu šoninius stulpus. Tuo sukuriame begalybę ženklinančio aštuoneto šokį. Kiekvienam apėjus ratą, darkart žengiame pro juos, tik šįkart – šalia vartų stovi merginos ir padeda apsiprausti „šalcinio“ vandeniu veidą ir rankas, kad į šventė ateitume nusiplovę: visas bėdas, neramumus, piktas mintis…

     Pagerbiame Deivės Mildos stovylą Meilės giesmėmis ir keliaujame link ugniavietės, pasislėpusios pušynėlio glėbyje.

       Titnago ir skeltuvo pagalba įskeliama Ugnis, Gabija, ją įpučia Medinuko pastebėtas, deja tik menkai pakalbintas, drevinės bitininkystės meistras… Šis gerbiamas žmogus vardu Rokas, spinduliuojantis tikrą ramybę ir taiką… Ugnis įsiliepsnoja, šventės dalyviai sustoję ratu aplink, gieda darnos sutartinės žodžius „Rimo Rimo Tūto“… Matau aplink užsimerkusius šventės dalyvius, jaučiančius vėjo švelnų žandų glostymą. Bandome suklusti ką kalba vyriausieji, kreipdamiesi į Aukščiausiuosius globėjus, kurie įvardijami Žėmynos (motinėles vardu), Gabijos (namų ir šeimų globėjos vardu), Perkūno (tvarkos ir stiprybės Dievo) bei Praamžiaus (aukščiausiojo Kūrėjo vardu). Laimos lemties vedami susirinkome šioje vietoje.  Visi kviečiami pajusti, patirti Deivės Mildos šventę, atverti savo šiltasias širdis, įkurti ugnies aukurus savyje, tiesiog būti drauge. Medinukas užsimerkęs mąsto: „Žemė mus priima į savo glėbį tarsi vaikus ir dovanoja kiekvienam žmogui savo vaisius, grožį, rūpestį tolygiai. Saulė dovanoja kiekvienam dangiškąją Meilę, savo šildantį dėmesį, lygiai kaip ir Ugnelė, kuri yra saulės atspindys žemėje. Šių dienų pagoniškų maldų žodžiuose galima atrasti, kad Saulė kiekvienam šviečia, nušviesdama kelią, nušviesdama mūsų darbus. Kviečia pradėti naują gyvybę, gyvenimą šviesoje. Moko mus perimti jos gerasias savybes. Ugnis žemėje, aukuriuose, sušildo mus, suburia į bendrą ratą, dovanoja stebuklingą jausmą šokant aplink ją susirinkusioje bendruomenėje. Visa šiluma yra mums pamokyti, kaip gyventi tarpusavyje“.

Paruošti apeiginiai daiktai ir ugniavietė.

Skiltuvo pagalba įskeliama Ugnelė.

Šalia kanklės, dovanojančios ramybę ir įsiklausymą…

Aukojama Gabijai…

Aplink susikaupimo ir šilumos turintys veidai

Pakili šventinė nuotaika

Šventės po stogu bėgyje… Kluonas atgijo sielos kalboms…

Šokantis akordeonas ir genčių ženklai.

2 akimirka.

3 akimirka.

Dvi sesutės pasirodyme.

       Klojimo pastogėje, prie nukrauto naminiais pyragais, sūriais, daržovėmis stalo, buriavosi žmonės, klausantys nuo scenos skambančių savos kūrybos poezijos ar perdainuotų liaudies dainų. Sukiojosi aplink ir Medinukas, atlikęs ant scenos kelias sutartines ansamblio „Kūlgrinda“ gretose. Paragavau grikių pyrago, kuris praturtino Dzūkijos krašto pažinimo skonį… Smagiai pritariau sutartinės „Kadu buvo kadujo“ skambesiui ir nedrąsiai išvykau namo, palikdamas bendruomenę šokių vakarui ir dvikovai su išlikimą puoselėjančiais uodais…

Gyvenimišką patirtį graibstantis Medinukas.

Medinė nosis apsilankė Žaislų muziejuje

     Šaligatvio vaikai, gyvendami miestuose turėjome svajonių… Ar pamename koks buvo aukštas dangus? Koks išbandymas buvo užlipti į slyvų lysvę ir prisiskinti žalių uogų, spėjant jų prikimšti pilnas kišenes, kai pro langą sušukęs kaimynas Petras, išlekia laukan su timpa, užtaisyta kauliuku ir taikosi į ataušusias pėdas. Kaip smagu buvo sutemus žaisti slėpynes, lakstyti su lazda rankose, imituojant ginklą ar žaisti „ietininką“, medinėm lazdom daužant plastmasinį butelį nuo gaiviojo gėrimo, kuris dažnai stovėjo kiemo aikštelėje, ginamas sulysusio bičiulio, turbūt niekada nebūsiančio karaliumi.

      Kai kurie mūsų prisiminimai iškeliavę toli… Tačiau į juos verta sugrįžti, kad suprastume kiek tereikia džiaugsmo išlikti kasdienybėje… Kiek šiame skubančiame gyvenime mes prarandame grožio… Sustok! Pats tuo gyvenu, iki tol – kai sutikti nauji, pažįstami, žmonės atveria duris… Į pasakų pasaulį…

     Šį kartą duris atvėriau „Žaislų muziejaus“ patalpose. Pakliuvau į erdvę, kur kvepia medžiu, nes pirmojo aukšto koridoriuje, lentynose, pastatyti: mediniai automobiliai, bokštai, tauškynės ar skaičiuoklės, o visiškai šalia pakinkyti mediniai žirgai ristūnai. Lengvata ir atradimų skoniu kvepia naujasis ir paslaptingasis sostinės muziejus.

    Čia, seni ir naudoti žaislai įgauna antrą gyvenimą, kurdami asmeninę pasaką. Seniausios LDK teritorijoje rastos žaislų rekonstrukcijos sužadina naują požiūrį į sostinę. Panašiai kaip netikėtai pravertos durys į slaptą senamiesčio kiemą.
Rūmų kunigaikščių ar didikų mėgti laisvalaikio praleidimo būdai, atrandami kaip ant delno, arba delne, išsukant ant grindų… Taip, išsukant medinį vilkelį, kuris kaunasi su kitais vilkeliais rate. Atrandame XIVa. pagrindinį berniuko žaislą – kardą. Toliau, pastebiu  medžio kamieno valteles su burėmis, kurios taip pat buvo paplitusios LDK Viduramžių laikotarpiu. O vaikystėje, kai pratirpdavo sniegas, leisdavome degtukus, čiurlenančiomis pavasario upėmis kiemo kelyje. Vaškinės figūrėlės, šiaudinės lėlės ir skudurinės Onutės, keramikinės, glazūruotos XVIIa. statulėlės… Muzikiniai instrumentai, guminiai antinai ir nykštukai. Alaviniai kareivėliai ir plastmasiniai žvėreliai…

Drauge, žvilgtelk į dalį eksponatų čia: žaislų muziejus.

Visa tai žaislų muziejuje… Parodos daiktus gali pamatyti, bet ir paliesti!

Didžiai įamžintas Žalgirio mūšio kovos paveikslas…

Toliau, Smolensko kariauna iš arčiau.

O čia lietuvaičiai prie ežerų… Klausiate kodėl pusnuogiai? Kaip indėnai… Su Meška užnugaryje! O gal atsakysite, kas Europoje buvo paskutinieji pagonys, gyvenę gamtos ritmu ir gerbė Motinos dėsnius?

Toliau muziejuje yra senoviniai, kelių metrų aukščio ir pločio, žaidimų automatai, maitinami 15 kapeikų monetomis. Užkietėję stalo futbolo („foosball“) gerbėjai turi galimybę sužaisti kėlinį, kuris nukels į Vilniaus Žalgirio klestėjimo laikus…

Daug džiaugsmo čia… Apsilankyk vienas ar su draugais. Atrasi šypseną ir žvilgančias akis…
Medinukas žada kelis apsilankymus Žaislų muziejuje, stebėk naujienas.

O čia, dar keletas spalvingų nuotraukų…

Šįmet Baltijos jūroje bangas laužys naujas kateris „Medinis vairas“.

Žaislų muziejaus gidė Arnita!

Medinukas ruošiasi vilkelių kovai…

Medinuko varžovai klausosi vilkelių kovos taisyklių.

Prisimenantis bei vertinantis pasakas ir vaikystę,
Medinukas su daina.

16-asis Užupio Respublikos gimtadienis

Medinės akies žvilgsnis į kitą krantą

2013-04-01

     16-asis Užupio gimtadienis… Neprigulimybės diena. Subrendusio paauglio metai… Ko ieškoti tądien, numaniau… Pokštų, spalvų, muzikos, gyvo ir artimo publikai teatro.

    Atsikėliau, apsitvarkiau kaip pridera: kelių tradicijų malda, rytinė kvėpavimo mankšta, japoniškas šokis su šluota kambaryje, dienos šventės programos pasveikinimas akimis. Visa tai priklauso doram piliečiui.

    Medinukas, dūdmaišis, įvairių maisto produktų rinkinukas pietums pagaminti, fleita, lūpinė armonikėlė, namuose rasta balta staltiesė, močiutės Danutės-Franciškos gamintas juodųjų serbentų uogienės pyragas susisuko mano rankinėje. Dar pusiaukelėje sustojusi Džeko Keruako knyga „Kelyje“ prašyte prašėsi paimama kartu. Maniau, perskaitysiu kelis puslapius malonios minutės pertraukėlės metu.

    Vilnių nuklojo baltas sniego patalas. Kai kur net baltas, gerai presuotas, sniego betonas, sakyčiau. Užupiečiai gerai numatė oro prognozes, lyg turėdami slaptų žynių savo tarpe, kurie, nuo Bekešo ar Altanos kalno, o gal nuo apleistos siūvyklos stogo, puikiai apskaičiuoja savaitės būsenas mieste. Baltų staltiesių šventė įsikūrė visame Vilniuje!

     Lėtai, palengva, menininko žingsniu, vėluojant į susitikimus, keliavau Naugarduko gatve, Vokiečių alėja. Užsienietišku žodžiu palabinau tėvą ir dukrelę, sniego architektus, gatvėje lipdančius kiaušinio formos antiną ir dažais spalvinančius sniego kotletus. Teko praeiti pro meile alsuojančią miesto rotušę, kur repetavo keisti muzikantai, išdrįsę išdainuoti gan hipiškus žodžius, kurie buvo dalinai pranašingi. Žodžiams aidint, pustuštėje, pietumis kvepiančioje aikštėje, šoko ir sukosi žaisminga porelė…

Vokiečių gatvės alėjoje įsidarbino sezoniniai architektai

Du architektai lipdantis temines skulptūras ir puošiantys jas dažais.

Matome architektas tėtis nulipdė kiaušinio formos antiną?

Vilniaus rotušės aikštėje šoka snaigės ir jauna porelė.

Vilniaus rotušė balandžio 1-ąją. Pietų metas, scenoje skamba žodžiai apie meilę… Kontrastas – žalia spalva.

 

  Džiaugiausi praktiškai pažvelgęs į lauke tvyrantį svetingumą, tad pasipuošiau skandinavišku šalmu, kurio draugystę vėliau papildė šventinis žalias, medinis kardas, ir įšokau į žygio batus – liaudyje vadinamus „kerzais“. Užsitikrinau, kad naujai susiformavusios vandens upės gatvėse ir neragautos šlapio sniegpurvyno „košės malošės“ man nebus baisios.

    Priartėjus bokšto gatvę, pasidalinus keliais mediniais šypsniais iš po skandinaviško šalmo, dainuojant A. Kaniavos dainos žodžius apie Fėją, priartėjau Užupio pasieniečius, labinančius mechaninių vėžimų („automobilių“) vairuotojus, klausimu: „Ar žinot kokia šiandien šventė?“. „Ne“, – atsako tiesmukiškai meluojantis vairuotojas. Ir nuvažiuoja…, gavęs Užupio vizą ant kaktos ar ant rankos. Visus automobilių riestainių minkytojus, norinčius kirsti Respublikos pasienį, stabdė. Stabdė. Stabdė. Net nr. 50 mikroautobusas, parvažiavęs iš Gariūnų, buvo aptvertas rankų pyne, sutiktas, tarsi už vairo būtų Rytis Cicinas, ir palydėtas plojimais…

This slideshow requires JavaScript.

    Ir vėl tie patys, entuziastingi, garsiakalbiu šūkaujantys, paaugliai, kurių kojos šlampa… Toks Užupio pasienis… Kartais čia būna radioaktyvių medžiagų barikados, kartais pats Užupio šerifas išstumia geltoną „Wolksvagen“, tačiau miesto meras šioje tiesioginėje transliacijoje dingęs… Įžymaus populisto kišenės šiuo klausimu yra kiauros…

Šventės nuotaiką Jums perteikti skirtas Medinis vaizdo įrašas

    Neseniai čia lankėsi Šventas Patrikas, elfai ir Vilnelė tekėjo žalsvom bangom… Balandžio pirmąją, Užupio gimtadienio metu, čia slampinėjo virš antakių mėlynę įsitaisęs Medinukas, nors tai buvo tik nevykusiai pažymėtos Užupio vizos piešinys. Tačiau pokštas vykęs ir veiksmingas. Taip, o kavinės terasoje (virtuve ją šįkart vadinu), buriavosi senieji rajono aplinkos gyventojai, meno veteranai ir jų bičiuliai, draugai, taip pat naujai sutikti geriausi draugai ir mylimieji. Čia skambėjo REM, „The Rolling Stones“, „Slade“ ir kitų žinomų 7 – 8 dešimtmečio grupių kūriniai. Aplinka dvelkė Laisvės pojūčiu. Suspėjau nufotografuoti kelis įdomius veidus ir kojas.

    Virtuvės nuotaiką perteikia ši Keistuoliška daina. Ten už upės… Už kalnų… Ten toli, taip toli… Tokių kaip aš… Yra Daugiau…

  Dainos žodžiai įgavo tikrovės paveikslą… Sutikau seną hipį Rimvydą, atvykusį iš Anykščių… Bet apie tai kiek vėliau…

     Besisukiojant aplink šventės veikėjus, neradau sau vietos… Gal trūko šlakelio šventinio vyno? Galbūt trūko pusryčių namuose, kurių nespėjau pramankštinti. O pietūs jau beldėsi į medinio kūnelio būveinę… Tiesa pasakius, buvau atėjęs pačiu laiku, radau vieną laisvą stalą, kuris prašėsi baltos staltiesės. Geltonas, olandų aludarių stalas, nušvito tarsi saulė žemėj. Sustygavau ateities programą, ištariau mintyse, kad čia bus vaišinamasi kulinarijos stebuklu.

    Šventės Programoje buvo numatyta 13 val. iškilmingai eiti link Užupio ir Krivių gatvės kryžkelės kalno, kur nuolat plevesuoja UŽ vėliava, kasmet keliama į dangų. Pilkąją vėliavą pakeis kitą vėliava. Sniego baltumo fone mėlynuojantys simboliai… Laikui bėgant, tačiau vėluojant, ramiai laukiau.

    Pagaliau veiksmas sujudo, žmonės pradėjo šnabždėtis, kad pradžia įsibėgėja. Iš Medinio vaizdo įrašo, kurį matėte viršuje, galit prisiminti, kad skambėjo būgnai… O jam pritarė mažas metalofonas… Išsitraukiau trimitą/daudelę ir kelis kartus supūčiau skambias natas. Mušamas būgnas, išraiškingo amerikietiškojo vado kailine kepure, vedė svečius link Užupio angelo, dar toliau, link Amžinai plevėsuojančios vėliavos.

Užupio Prezidentas, Romas Lileikis, iškirpo vėliavos delne apskritimą… Kaip simbolį, kad: „Užupį galima Mylėti, Užupyje galima Gyventi, Užupyje galima kurti… Bet! Užupio negalima turėti…“

Tuo metu sekiau iš paskos. Įamžinau medituojančius muzikantus-dambrelininkus, kurie atrado būgnų skambesį savyje, apvalant kavinės teritoriją nuo piktų dvasių (Medinis žvilgsnis). Pasilabinęs su keliom damom pakeliui, sutikau ypatingo grožio šypsenos savininkę, kuri savo asmenine šiluma parodė – koks išties spindintis žmogus gali būti. O jei tokį džiaugsmą kas dieną atrastume Visi? Manau, Užupio žmonės šia nuotaika dalinasi su visais palankiais kūrybai bičiuliais, o ir tiesiog palankiais… Bent jau apsilankančiais čia… Ir jei ne žmonės dalinasi kūryba, tai bent jau rajono sienos prabyla, tarsi laiškai…; (Medinis žvilgnis);

    Prie Krivių ir Užupio gatvės tęsinio buvo iškelta vėliava. Dalinuosi keliomis akimirkomis ir eisenos tęsiniu…; (Medinis žvilgsnis1), (Medinis žvilgsnis2);

Užupio gatvės kaiminystės akys nuolat stebi veiksmą.

Užupio vėliava.

Senosios vėliavos pakeitimas naujaja.

    Užupyje nelaukiama kol kažkas pradės daryti šventę ar veiksmą, o tiesiog ima ir padaro jei kyla „tobulai netobula mintis“. Vaikai sako: „Padarom kiaušinių ridenimo kalnelį“, – žėk, jis ima ir atsiranda. „Čia, stebinčių televizorių žiūrovų nereikia. Svarbu dalyvauti nuotaikų virtuvėje“,- kalbėjo senas vilkas, gimtadienių lankytojas. Visi ant tilto sustoję žiūrovai turėtų nusileisti prie užupiečių ir bendrauti, būti drauge. Taip ir gyvenime, juk visi kuriame poeziją, ne kažkas vienas. Prisiminiau šią išmintį įsiamžinusią Literatų gatvėje, Užupio kaiminystėje… Lengva yra reikalauti dangiškojo stebuklo, o juk dar įdomiau imti jį ir sukurti.

    Pietūs… Visi dalinasi namų gamybos maistu. Pyragai, blynai, vytintos dešrelės, tinkamos tik tiems, kam dar iki keturiasdešimties. Čia pat atsiranda rašytojas, save vadinantis publicistu, Vladimiras, su vėliavėle kepurės stoge ant kurios parašyta „Čia nieko nėra ir nebus“. Šalia mūsų, į šeimyną lengvai įsikomponuoja išvaizdus jaunuolis iš Berlyno, kuris atrodo tarsi roko žvaigždė juoda odine striuke ir ilgais tamsiais plaukais. Pajuokaujame, kad jis yra grupių vadybininkas, kuris paskambinęs gerbiamiems atlikėjams, užsako skambančias terasoje dainas. Led Zeppelin…? The Doors…? „O ar pats, Gerbiamas sveteli, esi muzikantas?“, – atsako, kad ne. Tuomet ir juokaujam. Jam įkandin seka Mediniai žodžiai, kad labai smagu būti šalia jo, nes jis tarsi kino žvaigždė, kurianti mums palankų šiuolaikinį paveikslą, kuriame ir mes jaučiamės gerai. Išaukštinti… Pats prisistatau svečiu iš Gruzijos… Sako, kad turi daug draugų ten, aš jam pritariu. Taip, nes gruzinai tikrai svetingi, ypač jei mėgsti vyną…

    Prie vėliavos sutikau plojančia, kartu su būgnų, ponią Rasą, tarsi Rio de Žaneiro karnavale, kuriame sunku pasakyti ar teks kada sudalyvauti. Tačiau pajusti nuotaiką pavyko. Einant nuokalne, bandžiau spėti, kad ji yra mokytoja, nužvelgęs jos betarpišką, aikštingą laikyseną, greit įvertinęs jos aiškią kalbėseną. Ji mano žodžius paantrino, kad esanti mokytoja, dėstanti tikybą. Kiek jos žodžiuose buvo melo ar tikrovės…? Priimiau juos už tiesą. Na ir likimo išbandymas…

    Su ja keistai… nusipirkome žalios arbatos iš parduotuvės, netoli angelo ir keliavome pietauti.  Vėliau paaiškėjo, kad Rasa pažįsta daug žmonių, tarp jų ir užupiečių, gyvena Filaretų g. ir jos mama kartu lankė buhalterijos kursus su D. Grybauskaite. Buvau įsuktas į psichodelinę kelionę savęs pažinimo link… Istorija verta puodelio arbatos… Džiaugiuosi gyvenimo patirtimi…

    Bendravau su šia įdomia moterimi dalį vakaro, džiaugiausi dovanomis ir klausiau savęs iš kur taip likimas suveda žmones. Kas lemia žmonių susitikimą aplinkose? Ar širdies šiluma, palankumas bendravimui? Atvirumas? Užupis atviras Visiems! Visą vakarą jaučiau nuoširdžią Meilę… Kartais pavadinčiau vaikiška. Juk čia nuoširdumą ir įžvelgsi… Vaikystėje… O ar gebame išlikti kaip vaikai? Pastebėkime juos, kokie jie stebuklingi, nepažeisti skaudulių, kuriuos sukuria kartais pikta visuomenė… O Užupyje kitaip!

    Mums kompaniją palaikė šviesaus žvilgsnio, žilabarzdis senukas, padėjęs man trimituoti daudelėmis. Atsiradęs tarsi iš piešiamo stebuklingo paveikslo, kai pamatė mane su trimitu rankose. Ta proga, jis sustabdė savo kelionę namo, atsinešė savąją, ilga dūdą, nuolat laikomą mašinoje. Mes supūtėme stiprų duetą, sutartinę, kylant vėliavai. Žilabarzdis senelis prisistatė Albinu Batavičiumi, bandonininku, muzikantu, dirbusiu Rumšiškių klojimo teatre, iki to laiko, kai jį uždarė. Nuliūdau, kad taip buvo pasielgta. Vos atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, teatrą Rumšiškėse parko valdžia paskelbė nebereikalingu, praradusiu aktualumą. Tai buvo Lietuvos sąjūdžio stiprybė. O dabar tai atgyvena… Nuliūdau, nes klojimo teatras – tai gili lietuviška tradicija. Visas kultūros paveldas, kuris turėtų gyvuoti. Kaip ir Užupio teatras gyvenime.

    Albinas B. pasidalino kūryba, kuria galima įsigyti Ragainės muzikos prekių parduotuvėje. Minėjo esąs įgrojęs porą dešimčių lietuviškų romansų. Einant gatve išgirdau melodijų niūniavimą… Pamaniau, kad verta pasidomėti… Romansai, romanai… Jų niekada nebus perdaug… Kaip ir paaiškėjo terasoje (virtuvėje), kurioje: ir argentinietiško tango netrūko, ir meilės su meilužėmis Santa Barbaroje… Virtusios greitomis vestuvėmis su 9 pamergėm, 9 pabroliais ir skrendančiu iš Las Vegaso Elvio Preslio pilvotu antrininku…; Teatras ir polėkis gyvuoja čia.

    Visus Užupio gimtadienio dalyvius vaišino keptais miltiniais blynais, grikių koše ir pelyno arbata. Visa tai vyko prie UMI (Užupio menų inkubatoriaus), kur gyveno žavios burtininkės. „Pelyno arbata gerina virškinimą“, – naiviai ir nuoširdžiai minėjo Rasa, laikanti 12 žolynų rankose, kuriuos jai padovanojo nepažįstama moteris. Rasa norėjo pasidalinti pusele kvapnios puokštės su manimi, tarsi vaikas. Tačiau atsakiau jai, kad stengiuosi neimti daiktų iš nepažįstamų žmonių; Kol ruošiau armėniško „lavašo“ sumuštinius su daržovėmis ir sūriu, ji kelis kartus nepatingėjo nueiti ir atnešti Medinukui grikių košės ir blynų su uogiene. Jaučiau vyresnės moters simpatiją… Šypt… Juk šventė.

    Užupio terasoje (virtuvėje) susitikau su senu hipiu Rimvydu, kaip jis save įvardijo.  Palankiai pasiūlė paragauti „snafo“, kurio atsisakiau, pagyręs šį produktą: nes padeda anksti rytą ar vėlų vakarą atsibusti. Trumpai pakalbėjome apie jo veiklas. Pasirodo vyras konstruoja gamyklinius angarus iš medžio. Pavadinau tai realistiška ir praktiška kūryba… Įsitikinau šia nuomone, peržvelgęs nuotraukas albume, paslėptas jo užantyje. Žavūs medžio skeletai, lyg dinozaurų būdelės, vėliau apkalami plienu. Angarai yra panašūs į šuns budeles, tik žymiai didesni. Čia pat šmėstelėjo šalia kunigaikštis Vildaugas. Čia pradėjo Kindziulis ir tarė. O Rimvydas pasakojo toliau, rodė savo smulkesnės kūrybos įstabius darbus, drožinėtus iš medžio kamieno, sakė galys pasikeisti dirbinį į vinilinę patefono plokštelę. „Gerai, senas hipi Rimvydai“, – tarė Medinukas, – „Būtinai susitarsim…“; Juk menas turi gyvuoti, o muzika skambėti…! Nors, sunku bus kažką įsiūlyti virš 1000 plokštelių kolekciją sukaupusiam vyrui… Pašnibždomis pagalvojau.

Virtuvėje

Senas hipis

Senas hipis2

Romas Lileikis virtuvės pokalbyje

Gyvenimo patirties turintys žmonės Užupio virtuvėje

Gyvenimas teka sava vaga

Užupio Respublikos emigrantai, laikinai kertantys pasienį.

    Tuo metu virtuvė gyvavo toliau, Vilnele plaukė baidarės, o kitapus gatvės sau ramiai augo kerpė ir patruliavo upe antis…

    Prie UMI buvo uždegtos žvakelės sudužusiam kiaušiniui (deja, nuotraukos neturiu). Aplinkui jį suposi ugnies mandala, sudėliota iš kapų žvakių. Kiaušinis atrodė tarsi lotoso žiedas, apsuptas ugnimi.   Šalia, ant medžių šakų, kabėjo didelių popierinių kiaušinių šeimynos, pasipuošusios paskutinėmis „papjėmašė“ madomis. Vakare, čia turėjo įvykti menininkų iš kaimyninės šalies Suomijos, ugnies pasirodymas, vadinamas „performansas“. Praleidau jį vakare Naujamiestyje, pas bičiulius, dainuodamas prie atgimusio Vėlykinio stalo…

    Tačiau, būnant dieną Užupyje, kantriai, stebėdamas žonglierių, virš jo, ant UMI stogo, įtaisytą pusryčių staliuką, laukiau Mariaus Ambramovičiaus-Neboisia komandos, kuomet teks eiti palydėti aitvarą nuo Misionierių gatvės šlaitų į dangų. Paminėjo kelis kartus, dienos metu, kad tam bus reikalingas rimtas, vyriškas, instrumentas, tos pačios žaviosios daudelės, padrąsinančios aitvarą pakilti. Tarsi rimta apeiga. Sukirtus naujai virtos grikių košės porciją, priartėjusią vakarienę, prie paliktos akmeninės skalbimo mašinos, laukiau… Stebėjau tolyje, prie „Žaliosios anties“, pastatyta indėniško tipio viršūnę…

Muzika ir gabumai susijungė UMI kieme.

Kiemas nuolat judėjo, keitėsi spalvomis, o ant stogo įkurtas pusryčių staliukas laukė pavasario.

Draugai ir pasieniečiai, visi klausosi, svajoja…

    Štai, pasirodė aitvaro meistras. Ėjau trimituodamas jam iš paskos. Pūčiau tvirtas natas… Stebėjau aplinką ir jutau, kad paliksiu trumpam Užupį, su visomis jo šventinėmis keistenybėmis. Pasirodė dar keli šventės dalyviai: Suomis meninikas, svečias iš Vokietijos, Rasa, Eglė iš UMI, kuri improvizavo daudele. Pagaliau pasirodė ir Marius, kuris taip pat gyveno šia akimirka, todėl jo nelaukiau… Juk menui sukurti reikia laiko, išjausti kiekvieną akimirką, neskubant…

(Medinis žvilgsnis į tuo metu mane supusią aplinką).

    Aitvaras kilo aukštai, aukščiau nei danguje sklendžiantys lėktuvai. Vėjo žemėje trūko, tačiau danguje aitvaras susirado su kuo pažaisti ir suremti medžiaginius spalvoto švarko pečius. Laikas bėgo ir aš trumpam turėjau palikti šventę… Šventvietę…

(Medinis žvilgsnis į dangų ir kelionė į tolimus kraštus).

    4-ojo autobuso lange nužvelgiau vilnijančią upę, kurios ištakos siekia net kaimyninę Baltarusiją. Kiek skirtingų gyvenimų ji savo akimis apjungia…

Kilni Vilnelė, savo gyvenimo tėkmėje matanti daug skirtingų gyvenimų

O čia ramiai laukiama pavasario…

Netoli Užtvankos stotelės yra benamių prieglauda ir Naujosios Vilnios pilkapynas

    Vakare, darkart užsukau į Užupį, paklausyti danų grupės pasirodymo. Tiesiogine žodžio prasme, vienas grupės narių griežė smuiku, o kitas grojo tiesiog instrumentu, kurį pavadinčiau kūryba… Kūryba tai –  buvo kūbo formos dėžė su virve, įtempta ant šluotgalio, kuria virtuoziškai grojo įstabus, šių laikų kupriukas. Visą šį duetą papildė klasikinė elektrinė gitara, jei teisingai išsireiškiu… Išlinkusių, dirbtinių pečių dainininkas, panašus į pažįstamą lietuvį aktorių, dramatiškai dainavo… Skambėjo bliuzo žodžiai, tarsi iš gero kinofilmo… Šventės svečiai aistringai šoko, ragavo vyną… Atsidavė psichodeliniam sielos šauksmui, visaip vinguriavo, suposi tarsi gyvatės ar aitvarai…

This slideshow requires JavaScript.

  Tai buvo grupė iš idėjiškai Užupiui artimos, Kristianijos. „The Sleeptherapists“/„Sovnterapeuterne“… Truputį jos jausmų mediniu žvilgsniu…; (Antras medinis žvilgnis);

    Kariūnas iš Skandinavijos kraštų pasimėgavo koncertu, upės čiurlenimu, ošimu… Atrado kelis stebuklus ir patraukė namo…

Svajingai…

Keliauti laiku ir erdve

Vilniuje lengva keliauti laiku ir erdve.

       Ryte atsibundi sujauktame kambaryje, kuriame apsilankė gidų būrys. Sunku priimti tikrovę… Dažnai užklumpa begėdis, darbų grobuonis, ponas miegas. Supranti, kad pražiovavai miesto pakilimo iš lovos akimirką, metą kai saulė paleidžia į gatves pirmuosius automobilius. Liūdna… Ieškai paguodos, būdų kaip save padrąsint, nuramint, įkvėpti gyventi…

      Tie, kas keliauja mintimis, supras, apie ką aš kalbu. Nori pakliūti į Paryžių? Meni saldžias bandeles ar sviestu alsuojančius kruasanus… Neprošal rytinė poezija ar garuojančio espresso kvapas…? Medinukas esu, keliauju be pigių oro linijų pagalbos. Žiūrėk.

       Štai.. Bagetė, dvi gardžios bandelės, tarp kurių Nepolietis, kava su pienu… Esu Monmartre, vos atsikėlęs, raukšlėtų veidu ir be gyvenimo džiaugsmo, tačiau čia, kur tuoj pasirodys pirmieji dailininkai, siūlantys nupaišyti greitą portretą. Išsitraukiu akordeoną ir plaukiu mintimis, kur kadaise sutikau lapkritį, kitąkart pajutau kas yra pavasaris balandį…

      “Madame? Monsieur? Le Portrait?“ – ištaria gatvėje apgobtais pečiais vyriškis, matyt, svajojęs būti kino aktoriumi, o dabar tiesiog… Aktorius…; Šalia manęs pradeda šnabždėtis…  Paryžius… Paryžius… Vilnius (pagalvoju). Ateina keli lankytojai su bičiuliais, kurie diriguoja magiška dirigento lazdele, kitas bičiulis turi metronomą… Susiloja vienas su kitu… Pastebiu, kad Maestro kelia tempą, jis greitėja, greitėja, toks džiugus! Spėja diriguoti, bet ir nužvelgt uoliai dirbančią padavėją…

This slideshow requires JavaScript.

       Gera yra čia… Tikrai gera ir tuoj pat susigraudinu… Kaip išlaikyti visa tai gyvenant po saule… Draugai… Vos 15min.-20min. kelio pėsčiomis nuo Vilniaus Naujamiesčio rajono ir esi čia, kur pinasi ne tik saldūs migdoliniai kruasanai bet ir romanas… Džiaugiesi galimybe būti stebuklo ir malonios šventės dalimi… Visi dėvime šypsenas šventadieniais… Bent taip minima grupės Beirut dainoje „Sunday smile“… Paprasta dalintis šypsena…

       Rytas išaušo… Čia pat mirksi kelios poros mašinų, susijungusių tarsi traukinio vagonai, pilna antakių, besidžiaugiančių akimirkomis. Pro didelę bandelę lange, tarsi pro povandeninio laivo triumą, žvelgiu į lauką… Čia pat, už stalo, vaikis Valera su šaunia mama, atvykęs pirmąkart į Vilniaus Monmartrą… Jis greitai susibičiuliauja su dirigentu ir juoduoju metronomo savininku. Kultūringai moja man… Pamoja išeinant… Linkiu sugrįžti į šį pasakų miestą…

      Juk čia – kaip ir ten… Kur balandžių maitintojas ir nykštukai kavinėje… Tik savaip, jei moki keliauti…

       Sutikti rytą mieste, tarsi gimti iš naujo, tokios mano mintys gyvenant Vilniuje… Šeštadienį… Sekmadienį… Anksti rytą keliauti pėsčiomis iš Naujamiesčio kertant Šv. Mykolo gatvę, rotušės aikštę, stebint kintantį miestą, stebint bundančius žmones jame, užsukančius į kavinę… Svajojančius su šypsenom…

Labanaktis… ir… Labas Medinis rytas… Gyvenime!

Su daina…

Kartais Darnoje šiam Pasaulyj ir svajonėse,

Medinukas

P.S. Tai kas gi nudžiovė Pikaso paveikslą?

Pasiklydau Užupyje. Tačiau susitikau su Šventaisiais…

      2013m. vasario 6 d. Medinukui ieškant BEF (liet. Baltijos aplinkos forumo) Užupyje ir kalvystės muziejaus, teko paklaidžioti svajingomis gatvėmis ir tiesiog atsipalaiduoti.

      „BEF’as“ įvardina save įsikūrus Užupio g. 9/2-17, ko atrasti man nepavyko.      Pabandysiu tai padaryti šiandien, vasario 8 d. Kur nukeliausiu šįkart?

   Nenusiminęs, jog neradau bičiulių aplinkosaugininkų, ėjau pasaka dvelkiančiomis gatvėmis. Tikrai, Užupis yra kita šalis, kita Respublika, nei visiškai šalia esantis senamiestis. Užupis turi išskirtinai savo orą… Turiu omenyje aplinkos alsavimą…

    Eidamas lėėėtai-lėėėtai, svajingu žingsniu, galvojau apie šalia įsikūrusią prancūziškų bandelių kepyklėlę ir gyvenančius Respublikoje žmones, pavasario pažintines ekskursijas… Darkart prisiminiau Paryžiaus Monmartrą, o namuose paliktą akordeoną…

     Pagaliau atradau kalvystės muziejų, kurio durys buvo taip pat uždarytos… Ant jų kabėjo raštelis „Išeiginės nuo vasario 5 iki 7 dienos“. Nusišypsojau. Žvilgtelėjau pro langelį į muziejaus vidų, pajutau kaimo dvelksmą ir tuo pačiu dar vieno mažo pasaulėlio esatį…

Kalvis Teliavelis dirbtuvėse meistrauja Saulę.

Šalia kalvystės muziejaus įėjimo. Užupyje.

     Atradus Saulę, kalvystės muziejaus lange, prisiminiau mistiškąjį kalvį Teliavelį, kuris meistrauja mūsų Dangiškąją Šviesą savo dirbtuvėse. Juk žmogus užsiėmęs svarbiu darbu! Todėl priverstas apsimesti, jog atostogauja… Supratau ir nuskubėjau ant Gedimino kapo kalno, kur radau rymančias varnas ant sniegu nukloto kilimo. Kylant kalnu, dzingtelėjo mintis: „štai kodėl protėviai dėjosi meškos nagus į kapus, išeidami anapilin“. Užlipti leduotu šlaitu, ypač netvarkingais mediniais laiptais, kurie reikalauja atnaujinimo – tikras žiemos išbandymas!

     Išsiilgusiems atrakcijų žiemą, Medinukas rekomenduoja išbandyti Gedimino kapo kalno šlaitą. Mieste, čia pat, keli žingsniai nuo Užupio gimnazijos…

     Užsiropščiau. Visos varnos pakilo į medžių šakas, ir aš jų atsiprašiau, sutrukdęs ramybę grožėtis Vilniumi. Užupiečiai mini, jog nuo kalno atsiveria gražiausi vaizdai į miestą.

     Taip gera, ramu… Pastebėjau kelias minutes apnuogintas medžių šakas, maloniai nužvelgiau akimi pamėgta medyje suoliuką, kur kartais nusėdęs groju dūdmaišiu. Ilgai neplaukęs mintimis, nusprendžiau žygiuoti toliau, nes dar keli susitikimai laukė, o spėti visur laiku – svarbu.

     Įamžinau aukurą, belaukiantį savųjų lankytojų, kurie nuolat jame įkuria Protėvių Ugnelę, menančią sugrįžtančią Saulę gimtojoje Žemėje, Motinos glėbyje. Aukuro Ugnis, anot Protėvių, yra Saulės atvaizdas Žemėje. Įkuriant Ugnį, mes artimiau pabendraujame su Dangiškąją Meile, jos teikiama šiluma, Gyvybe… Lygiai taip, kaip Saulė šildo mus visus tolygiai, visi jai esame vienodi, taip ir aukuras priima kiekvieną, kuris atėjo į bendrą ratą sušilti bendrystėje… Mūsų Asmeninė Gyvybė, tai yra Saulės Spindulys širdyje… Kiekvienas esame Šviesa… Lietuvių kultūros paveldo dainynuose yra 700000 dainų, kurios kalba apie žmogaus darnų sugyvenimą su gamtos ritmu, menant jog visa, kas sukurta pasaulyje yra viena bendra Šeima…

This slideshow requires JavaScript.

     „Kur gauti sriubos Užupyje“? Sukosi mintys einant į Gedimino kapo kalną. Yra kelios geros vietelės Užupio Respublikoje. Nuolat skani sriuba verdama restorane „Prie angelo“. Ten galima paragauti lašišinės (žuvinės) sriubos, gardžios guliašinės, virtų daržovių kūrinių… Tarp šių vandenų, rekomenduoju medaus girą, kaip unikalų, gaivinantį gėrimą, kurį padavėja atneša patiekus į mažiuką stiklinį ąsotėlį…

     Kita vieta, pakilus į kalną link Užupio gimnazijos, yra „Torres“ restoranas, kur teko ragauti trintų daržovių sriubos, ypatingai atgaivinančios žiemą. Restoranas vaišina gardžiu maistu, kurį teko ragauti, o taip pat vaizdingu reginiu lauke įkurtoje terasoje.

     Tačiau didžiausią pagarbą atidaviau Užupio Respublikos senbūviams – „Šnekutis“ kaimiško alaus barui. Kuriame, atvykęs, užsisakiau guliašinės už 6Lt. Nedidelė porcija – tačiau nuotaiką pakylėjo. Juk Šnekučio atmosfera, perpildyta alaus bravoro kvapu, kaimiškos medienos ir židinio šilumos – tai dar vienas pasaulėlis, ištraukiantis mus iš niūrios kasdienybės. Ten galime atsipūsti: užkrimtę patiekalų vadinamų tradiciniais, paragauti kaimiškos giros ar pabendrauti su artimu bičiuliu prie tikro, gyvo alaus, kurį pateikia mums Lietuvos mažosios alaus daryklos.

     Viduje vakarieniauti buvo karšta (žemiau matome rasojančias nuotraukas), tad išsirioglinau į lauką, kur leidau sau prisėsti prie medinių stalų. Lauke tvyrojo pavasaris…

     Šnekutyje susitikau su giminėmis Medinukais iš Pasvalio… Peržvelgiau Užgavėnių šventės Išmintį, kuria papuoštas baro vidus ir išorė (žr.nuotraukas apačioje). Ir keliavau link gintaro galerijos, kur mano vakaras pasibaigė Labanoro dūdos melodija ir gintaro galių spindesiu… Nusipirkau kelis vakarykščius, nukainuotus kruasanus su miglolais… Bet!!! Bet!!! Kas nutiko!?! Skaityti toliau…

This slideshow requires JavaScript.

     Aplankius „Už Tibetą“ krautuvėlę, netoli Užupio menų inkubatoriaus (UMI), sutikau kelis gerai žinomus Lietuvoje veidus…

     Ar galite įsivaizduoti, kad šalia UMI su manimi pasilabimo „begpekeris“ (liet. keliautojas) Jėzus? Tuomet, deklamuodamas eiles, ant UMI pakraščio, atskrido pačiulbėti Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vildaugas! Netikite? Žiūrėkite nuotraukas!

This slideshow requires JavaScript.

Ramybės dvelksmą atradau Tibeto skverelyje… ॐ Ir gintaro galerijos rūsiuose įrengtoje alkoje… ॐ

This slideshow requires JavaScript.

Vėliau, vakare… Vilniuje skambėjo sutartinės…
Tai tiek, šiam kartui.

Paklydęs ir vėl atsiradęs,
Keliautojas Medinukas.

„1000 vietų, kurias turi aplankyti prieš mirdamas“ JAV žurnalistė paminėjo Lietuvą

       Jus pasitinka šventinis tortas iš dešimtosios kasmetinės „The New York Times Travel“ parodos. O Medinukas siūlo skaityti straipsnį toliau, jis bus kiek saldesnis…

       Lietuvos turizmo departamento darbuotojai lankėsi JAV, Niujorke, vykusioje 10-oje tarptautinėje turizmo parodoje „The New York Times Travel Show“. Minima, kad parodos dalyviai, žiniasklaida, JAV turų operatoriai sutelkė dėmesį į Lietuvos stendą.

      Valstybinio turizmo departamento direktorė Raimonda Balnienė pakomentavo dalyvavimą turizmo parodoje, susilaukus dėmesio: „Daugiausia klausimų teko atsakyti apie tradicinę Lietuvos virtuvę, kulinariją. Pavyzdžiui, kulinarinės degustacijos metu, po Lietuvos turizmo pristatymo, ypač daug komplimentų sulaukė obuolių sūris su gintaro rūgštimi, juoda duona, pagardinta riešutais ir džiovintais vaisiais, šakotis. Be to, kaip ir tikėjomės, amerikiečius domino tematiniai žydų paveldo maršrutai Lietuvoje. Pasitvirtino ir šiuo metu ruošiama bendra Baltijos šalių turizmo koncepcija – tolimosiose rinkose, tokiose kaip JAV, Japonija, Kinija, pozicionuoti Lietuvos, Latvijos, Estijos prekės ženklą „Atostogos trys viename“. Nes amerikiečiai keliaudami į Lietuvą dažniausiai domisi galimybe tos pačios viešnagės metu aplankyti ir kaimynines šalis“.

        Turizmo parodoje dalyvavo Patricija Schultz, knygos „1000 vietų kurias privalai aplankyti prieš mirdamas“, autorė. Lankytojams autorė pristatė seminarą ir knygos turinį, į kurį yra įtrauktos dvi Lietuvos vietovės.

     Lietuvą, žinoma kelionių žurnalistė bei „Travel Channel“ laidos prodiuserė, pavadino vienu iš stebuklingiausių Europos kampelių bei savo naująja meile.

       2012 m. pasirodžiusiame antrajame knygos leidime, išskirtas Vilniaus senamiestis bei Kuršių nerija.

       „Banguoti, laukinės gyvybės pilni pušynai, viliojantys paplūdimiai, didžiulės smėlio kopos, besileidžiančios link jūros, formuoja vieną įspūdingiausių kraštovaizdžių Baltijos šalyse. Kuršių nerijos, vadinamos „Baltijos Sachara“, miškuose klajoja: elniai, briedžiai, šernai, o tradiciniuose pajūrio kaimeliuose žvejai teberūko žuvis pagal senovinius receptus“, – taip P. Schultz knygoje pristato Kuršių neriją. Ji pataria čia atvykti stebėti migruojančių paukščių, aplankyti Tomo Mano namelį Nidoje, paplaukioti Kuršių įlankoje, užkopti į Parnidžio kopą bei nuvažiuoti dviračiu iki Juodkrantės.

       Lietuvos sostinėje autorei didžiausią įspūdį paliko senamiesčio architektūra, Katedra, saulėlydžio stebėjimas nuo Gedimino pilies kalno, Pilies gatvė, fotogeniškoji Šv. Onos bažnyčia ir Genocido aukų muziejus.

       Be to, šie pasakiški Lietuvos objektai yra ir naujoje mobilioje programoje, ten „1000 vietų, kurias turi aplankyti prieš mirdamas“ bendruomenė gali dalintis įspūdžiais bei nuotraukų akimirkomis apie knygoje, parduotoje net 3 mln. tiražu visame pasaulyje, aprašytas šalis, turistinius objektus.

„Nuostabu!“,- ištarė saulės nušviestu mediniu veidu besišypsantis Medinukas…

Dar kelios nuotraukos iš parodos Juntinėse Amerikos Valstijose…

Lietuvos stendo darbuotoja Niujorke vykusioje parodoje.

AdVentur turizmo ir laisvalaikio paroda 2013 keičia pamėgtą Vivattur.

Medinukas mintimis Aukštaitijoje.

     Kasmet lankiausi turizmo parodoje Vivattur, kurią organizuoja: Litexpo parodų rūmai, Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos turizmo asociacija, Lietuvos Respublikos turizmo rūmai. Ieškodavau įdomių stendų, atvykusių šalių iš užsienio prisistatymų, unikalių, kūrybiškų idėjų gerinti turizmo sritį Lietuvoje, pasaulyje. Namo, lyg grobį, parsinešdavau reikalingų žemėlapių, keliaujant po Lietuvą, kaimynines šalis. Ir vieną kitą atviruką, pasakiškai menantį lankytiną objektą.

     Tai tas renginys, kuriame atrandi polėkį keliauti ir dalintis įspūdžiais aplink save… Tai daro kelionių agentūrų įkūrėjai, kelionių organizatoriai, nacionalinių parkų darbuotojai ar atsakingi atvykeliai iš svečių šalių.

     Skambant „Dainavos girių garsams“, įrašytiems Vidmanto Blažio, džiaugiuosi sutikęs svečius iš Nepalo, kurių darni komanda papuošė 5-sios salės patalpas. Gerbiami svečiai buvo pasipuošę tradiciniais drabužiais arba kepurėmis. Jų stalai nukrauti budistiškais suvenyrais, o sekmadienį, kartu atvykę vienuoliai melsis. Nepalo svečiai neužgožė „Magelano kelionių“ marokietiškos, beduinų, palapinės iš natūralių medžiagų, kur trumpai pasigrožėjau fotoalbumu, aprodančiu Maroko apylinkes, žmones… Dar iki tol spėjau nužvelgti svečių iš Latvijos stendą, kuriame pagrindiniai veikėjai buvo spalvoti gyvūnai: varlės ant riedlenčių rampoje, briedžiai, meškos… Taip taip, tai Gaujos nacionalinis parkas Latvijoje, pakėlė nuotaiką šiuo stendu. Broliai latviai išradingi, pamenu vienų metų pieno muziejaus stendą „Vivattur“ parodoje, kur kišojęs karvės pasturgalis iš medinės tvoros, buvo nusėtas rudomis, gerai bent nenatūraliomis, minomis aplink.

     Mano rankose buvęs „Medinukas“ patraukė dėmesį iš Pskovo apskrities atvykusių merginų, kurios rekomendavo pasidomėti suomių kilmės mažuma, gyvenančia miesto apylinkėse. Klausė ar ruošiuosi skandinti savo medinį draugą, atsakiau, kad neseniai jis buvo išgelbėtas nuo ugnies gniaužtų židinyje, tad jis pasiruošęs gyventi ir pamatyti Lietuvą šią vasarą. Gal net užsienio šalis. Pskovas įstrigo mano galvoje… Girdėjau apie jį darkart gido kursuose, kai kalba ėjo apie Daumantą, nužudžiusį Lietuvos karalių Mindaugą ir besislapsčiusį Pskove, kur jis pavadintas Šventuoju ir palaidotas cerkvėje… Kche…
Džiugesne gaida! Tęsiu toliau. Sutikau pažįstamų veidų, VUŽK buvusią pirmininkę Urtę, kuri pasilabino gražia šypsena veide ir baltų kultūra gyvenantį Valentiną. Su kuriuo pasilabinus, nudžiugau, kad šis bičiulis Klaipėdos krašte plėtoja turizmo veiklą. Ant kaklo kabanti apvali gintarinė spurga („donutas“) džiugino akį, tuo pačiu kėlė mūsų abiejų nuotaikas, minint baltišką gyvenimo būdą ir mūsų svajones. Planuoju vasarą aplankyti pajūrį, pakeliauti pėsčiomis krantine, apvažiuoti dviračiu Kuršių Neriją. Tuo pačiu, sužinojau, kad pajūryje įmanoma apsistoti indėniškuose tipiuose, sudalyvauti šamanų apeigose, trumpai susipažinti su indėnų gyvenimo būdų. Nuostabu, pamaniau. Vėliau gavau šios veiklos lankstinuką iš pačio idėjos sumanytojo. „Vinetu kaimas“ – tai autentiška Šiaurės Amerikos indėnų stovyklavietė, įsikūrusi vaizdingame Danės upės slėnyje. Ten taip pat būna žiema kaip matome…

     Iškart po pokalbių, nukeliavau į 3-iąją parodų salę, kur nustebau išvydęs žalumą. Vos įžengus į „Atrask Lietuvą“ aplinką, buvau pakylėtas dekoracijų. Iš tolo, patalpų sienos spinduliavo patrauklią didybę. Tiesiog traukė prieiti prie šypsenomis papuoštų žmonių veidų.

    Tačiau, nesustojęs prie stendų, kurie tikrai buvo įdomūs  (atkreipkite dėmesį į nuotraukas apačioje), nulekiau į paskaitos pristatymą apie gražiausias Lietuvos vietas keliaujant pėsčiomis. Aktuali tema, pagalvojus apie vasaros kelionę po Lietuvą, pagal darnaus (eko) turizmo principus.

     „Atrask gražiausias Lietuvos vietoves keliaudamas pėsčiomis“  paskaita, pristatyta VSTT tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, sudomino Medinuką. Gerbiama Rūta klausia susirinkusių: „kodėl pėsčiomis?“, pati ir atsako, kad Lietuvoje daug vietų, kurias pasieksi tik priėjęs kojomis. Projektoriaus nuotraukose atsirado Seredžiaus piliakalnis, kuris buvo tokių objektų pavyzdys. (žr.nuotraukų galeriją apačioje).

     Keliaujant pėsčiomis ar dviračiu, takus palydi šalia statomi apžvalgos bokštai. Vienas jų, šįmet pradės veikti Aukštaitijoje and Lygūmų kalno. Medinukas ketina jį aplankyti šią vasarą, keliaudamas Aukštaitijos nacionaliniame parke. Taip pat VSTT direktorė, paminėjo, kad atnaujintas Ladakalnis, kurio turizmo infrastruktūra yra pritaikyta užlipti ant  kalno trimis takais. Tikimasi, kad šis kalnas, kurio viršūnėje stovint matomi šeši ežerai, pritrauks didesnį turistų dėmesį, nes jau dabar Ladakalnį galima apeiti pėsčiųjų taku ir apžiūrėti kalną nuo įrengtų valčių prieplaukų. Prieš keletą dešimtmečių užkopęs į beveik 200 metrų virš jūros lygio iškilusį kalną, žymus gamtininkas Česlovas Kudaba pirmasis pastebėjo nuo čia atsiveriantį nuostabų grožį.

This slideshow requires JavaScript.

     Maršrutus, keliaujant pėsčiomis, padeda sudaryti turizmo informacijos centruose dirbantys darbuotojai. Keliaujant pėsčiomis – daugiau pamatai, išgirsti, gali atsargiai paliesti aplinką, atrandi naujas vertybes. Ypač artimai pajusi gamtą, gyvendamas palapinėje. Medinukui kirba širdelė ir veidą papuošia šypsena, girdint tokius direktorės žodžius… Ji pamini, kad pažinti savo kraštą yra svarbu! Tuo pačiu, keliaujant pėsčiomis, geriau pažinsi save, judėsi gryname ore, kas suteiks sveikatos amplūdį. Nacionalinių parkų teritorijose graži gamta ir įdomus kultūros paveldas. O! Taip! Medinuko galvoje, prabėgo mintys apie Kuršių Nerijos ir pajūrio pėsčiųjų takus… O taip! Laukia Medinuko kelionės…

      Direktorė minėjo Čepkelių raistą, siūlė pasidomėti kuo Žemei yra naudingos pelkės, taip pat kuo naudingos žmonėm… Skambėjo Viešvilės rezervato teritorija, nespėjau peržvelgt kuo ji ypatinga. Internete rašo, kad jame yra laukinė, nepaliesta žmogaus, civilizacijos, gamta. Rezervatas turi griežčiausią saugomos teritorijos lygį. Kad neprarastume dar likusio gamtos paveldo ir tam, kad taptume šiuolaikine išprususia ir gamta besirūpinančia visuomene yra steigiamos įvairios saugomos gamtinės teritorijos. Daugiau informacijos (Viešvilės gamtinis rezervatas). Čia uždrausta bet kokia žmogaus ūkinė veikla. Tuo siekiama sudaryti sąlygas gamtai tvarkytis pačiai, kaip priešistoriniais laikais. Yra daugybė augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, kurių išlikimui būtinas neliečiamas, trūnijančios medienos pilnas miškas ar paprasčiausia ramybė. Rezervatas tarnauja estetiniams, ekologinės pusiausvyros palaikymo ir praktiniams poreikiams.

  Medinukas svajoja…, kad tai yra svarbu suprasti. Todėl keliauti pėsčiomis, dviračiu, bent jau visuomeniniu transportu – būtina, netik saugomose teritorijose… Keliauti mažomis grupėlėmis ir grožėtis gamta, šviestis patiems: kokia ji turtinga ir šviesti visuomenę, draugus…

     Pakėlė nuotaiką nuskambėjęs Šavašos upėlis ir pėsčiųjų takas, Gražutės regioniniame parke, kuriame pilna augalų ir mitologinių paminklų. Pėsčiųjų takas atgija, kuomet kaimo gyventojai vaidina mitologinius personažus. Vaikai tampa kaukučiais, lydinčiais kelyje, o iš senųjų žynių, krivių, raganų, sužinai apie Deives Mildą, Laimą, Žemyną bei augalų gydomasias savybes. Taigi pėsčiųjų tako paveikslą pagyvina viso kaimelio gyventojų pasirodymas.

      Pažiūrėkite į Lietuvos gyventojų dar neatrastą Lino verdenę. O gal kam teko lankytis bičių muziejuje, Stripeikių kaime, Aukštaitijos nacionaliniame parke? Jį pagaliau žada atnaujinti!

      Smagu, kad Lietuvoje kelis metus veikia BEF (Baltijos aplinkos forumo) projektas „keliaujantiems lėtai“ (daugiau informacijos čia). „Lėtumas galėtų būti pats veiksmingiausias sprendimas norintiems prisidėti prie pasaulio gelbėjimo – siekiant darnos ir gyvenimo harmonijos bei neperžiangiant žemės galimybių ribų“, – sakė žinoma darnaus vystymosi teoretikė amerikietė Donella Meadows. Pasak jos, užuot eikvojusi energiją kovai su pasaulio blogybėms, visuomenė turėtų pirmiausia sumažini gyvenimo tempą. Stabtelėjimas padėtų išspręsti daugybę aplinkosaugos problemų, didžiąja dalimi kylančių iš to paties sąmyšio.

     „Turbūt, panašiai ir kelionėse“ – pamanė Medinukas – judėdami lėtai, turime daugiau galimybių pajusti tos vietos dvasią, aprėpti visumą, pamatyti už horizonto siekiančius tolius – vandenis, miškus, pievas, atkreipti dėmesį į kvapus ir garsus. Tam neužtenka patrepsėti prie informacinio, pažintinio tako prieigose ar trumpam užlipti į apžvalgos bokštą. Prasmingoms kelionėms reikia laiko – parymoti patikusioje vietoje, persimesti žodžiu su vietos gyventojais, padėti jiems dienos darbuose, praleisti naktį – įsibūti tame kraštovaizdyje.

      Baigus pasakojimą apie pėsčiųjų keliavimą saugomose teritorijose, Gerbiama Rūta Baškytė uždavė kelis klausimus susirinkusiems smalsuoliams iš paskaitoje nuskambėjusios informacijos turinio, pažadėjusi puikias dovanas atsakiusiems. Ką gi, tarp laimėtoju buvo ir Medinukas, atsakęs kuriame Lietuvos regioniniame parke yra Pučkorių piliakalnis. O! Ar žinai Tu, Mielas Skaitytojaum kus jis yra? Taigi, atspėjau ir gavau dovanų „Dainavos girios garsai“ įrašą, kuriame Vidmantas Blažys dalinasi kruopščiai įrašytais paukščių balsais girioje. Tos girios retai lankomos žmonių, tad miškų plotai teikia išskirtines sąlygas retiems ir slaptingiems gyvūnams…

      Medinukas tikisi surengti arbatos ragavimo ceremoniją, skambant paukščių balsams, Vilniaus senamiestyje įsikursiančiame „Woodentravel“ biure…

     Po paskaitos, Adventur parodoje, sutikau XVa. LDK laivės „Vytinė“ kapitoną, kuris Trakuose laukia savo mylimosios. Medinukas pasislėpė už lagamino nuo rūstaus (o gal meilaus? <3) kapitono žvilgsnio, siūlančio sudalyvauti švietimo programose.

     Taip pat, mūsų keliaujantis medinis draugas svečiavosi prie Lietuvos kaimo turizmo asociacijos parodų stendo, kur susipažino su turiningu pirtininku Ričardu iš „Angelų malūno“ gydžiusio jauną panelę vantų masažu, verslininku Antanu Gedvilu, gyvenančiu netoli Trakų, pasidalinusiu subtiliom mintim ir miela moteraite Laima, siūlančią panirti į kūlinarinį grikio paveldo sūkurį Pamerkių kaime, Varėnos rajone… Suspėjau pakalbinti Lietuvos etnografinių regionų darbuotojus, kurie nuolat pasitikdavo maloniomis šypsenomis, mane, Medinuką. Šypsenos supo dėl medinio netobulumo, dėl mano vėjavaikiškumo… Šypsenos tiesiog, dėl noro bendrauti!

     Besidžiaugiant paskutinėmis akimirkomis parodoje, dar spėjau šį tą smagaus nuveikti. Pagrojau Labanoro dūda (lietuviškuoju dūdmaišiu) prie pirties bičiulių stendo. Mieli draugai atitarė mušant vantomis ir lazdelėmis ritmą, kuris atstojo būgno dundesius. Sutarėme, kad būtinai pratęsime ateityje mūsų muzikinės kompozicijos skambesį. Apsilankiau prie šiaurietiško žygiavimo stendo, kur sutikau tris gyvybingus „NWStyle“ darbuotojus, entuziastus ir kartu žygiavimo mokytojus, kurie pasitiko Medinuką, palaikant jo keliones po Lietuvą pagal darnaus (eko) turizmo principus, ypač keliavimą pėsčiomis, kurį aprašiau viršuje…

      Labai džiaugiuosi susitikimu su žurnalistu Vytautu Nosevičiumi, kuris padovanojo „Kelionės ir pramogos“ žurnalą, kurio pagrindinė tema yra „10 naujų maršrutų Lietuvos saugomose teritorijose“. Už tai, Jam, su džiaugsmu, atsidėkojau apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ garso plokštele „Giesmės Valdovui Gediminui“, kur skamba dūdmaišio melodijos, sutartinės ir dainos, įkvėptos lietuviškos gamtos ir Vilniaus miesto.

     Išvykstant iš parodos, sutikau pažįstamą veidą, žaliųjų iniciatyvų Mokytoją, Baltijos dviračių asociacijos direktorių, Žali.lt narį, Franką Wurft.  Kuris įsikūręs dviračių nuomos tašką „Velo-city.lt“ Naujamiestyje, netoli aktyvaus sporto centro „Kablys“. Mane, Medinuką, svetingai pasitiko, kiek suprantu norėjo pabučiuoti į blakstieną. Šyyypt))).

      Čia dar šiektiek pagiriančių minčių apie Lietuvą ir turizmo informacijos centrus iš VSTT darbuotojų. Jos skamba taip, kad  Lietuva – žalia šalis, turinti potencialą pažintiniam turizmui plėtoti. Unikali gamta, kraštovaizdžių įvairovė, retos augalų ir gyvūnų rūšys, gamtos ir kultūros paveldo objektai – mūsų krašto turtai, kuriuos galima išvysti apsilankius Lietuvos saugomose teritorijose.

      Kiekvieno lankytojų centro ekspozicija turi pagrindinę temą, atskleidžiančią saugomos teritorijos savitumą. Sartų regioninio parko lankytojų centro tema – „Unikalus Sartų ežeras“. Anykščių regioniniame parke gamtos vertybės perteikiamos per rašytojų ir poetų mintis. Krekenavos regioninio parko tema „Nevėžio senvagių įvairovė“ įdomiai atsispindi ekspozicijos interjero dizaine – upės kilpos tarsi kybo ore.

      Garso įrašai su paukščių balsais ar krašto sakmėmis, filmai apie saugomas teritorijas, herbariumai, galimybė pamatyti retas rūšis, reljefiniai regioninio ar nacionalinio parko maketai, interaktyvūs žaidimai, smegduobių ar kalvų geologiniai pjūviai, archeologinis paveldas – visa tai ir dar daugiau pamatysite moderniose lankytojų centrų ekspozicijose. Lankytojas ekspozicijoje turi pasijusti aktyviu dalyviu, o ne pasyviu stebėtoju…

      Žaismingai ir kūrybiškai sudominus atvykusį į lankytojų centrą, siekiama pristatyti saugomų teritorijų vertę ir pakviesti dažniau lankytis gamtoje.

      Paroda Adventur 2013, kad ir dalyvavus vieną, trumpą dienelę, iš visų trijų – atvėrė gaivaus oro gūsį, gamtos Meilės ir kelionių po Lietuvą belaukiančiam Medinukui.

Keliaukime darniai, lėtai ir atsakingai, Mieli Bičiuliai!

Jūsų dėmesio reikalaujantis, kartais nuoširdus, Medinukas.

Ričardo gydomieji gebėjimai ir atliekamos rekreacinės apeigos.

LDK XVa. Vytinės laivės kapitonas

Kapitonas postringauja apie laivės privalumus.

Ragavimo metas.

Nuomonės apie produktą pareiškimas.

Medinukas mintimis Aukštaitijoje.

Woodentravel / Medinuko kelionės Adventur 2013 parodoje

Linkėjimai nuo Medinuko iš Adventur 2013.

Woodentravel ./ Medinuko kelionės po Lietuvą 2013.