Apie prancūzus Vilniuje iki 2013-ųjų metų slenksčio peržengimo

       Dirbant viešbutyje, daug kartų mąsčiau apie tai: kuomet nekeliauji po pasaulį, o tenka sedėti už registratūros stalo ir pasitikti skambiu sveikinimu atvykus svečią, būtent – pasaulis atkeliauja pas Tave. Nuo amerikiečio, Pasaulio muzikos žvaigždės, Markus James, kurį lydi du afrikiečiai, folkloro muzikantai iš Wassonrai, atlikę pasirodymą „Gera muzika gyvai“ festivalyje. Iki Kazachstano diplomatinių pasiuntinių Lietuvoje.

       Teko pabendrauti su daugeliu pasaulio tautų, pajusti žmonių asmenybes, ypatumus, atidirbus nuotaikingus metus „Algirdas city hotels“ viešbutyje.

    Apie viešbutį papasakosiu kituose įrašuose. Dabar paminėsiu dar vieną teigiamą galimybę pakeliauti neišvažiuojant iš gimtojo krašto. Internete yra puslapis, pavadinimu „Couch Surfing“, kur įkurta bendruomenė, siekianti suteikti nakvynę keliaujantiems žmonėms. Kiekvienas užsiregistravęs asmuo sukuria savo unikalią anketą, kurioje matome jo duomenis. O kiti lankytojai gali patvirtinti asmens patikimumą ir pateikti šališką/nešališką informaciją apie jį. Medinukui teko kelis kartus keliauti į užsienį ir priimti svečius, tokiu būdu atrasti šaliės užkulisius, paragauti visų lankomos vietovės prieskonių. Mano namuose buvo apsistoję: britas, kelios lenkaitės ir lietuvis. Pats kelis kartus „plaukiojau“ Paryžiaus guoliuose. Kiek vėliau nutraukiau savo nakvynės pasiūlymą Vilniuje ir palikau tik galimybę susitikti arbatos puodeliui arba tiesiog pasivaikščioti mieste, aprodyti įdomybes.

      Tačiau. Artėjant 2013iesiems metams, šventinio laikotarpio metu, gavau žinutę nuo prancūzų poros, susiruošusios pakeliauti Baltijos šalių keliais. Paminėjo, kad yra susidomėję mano profiliu ir prisistatė. Vienas iš jų buvo muzikantas, grojantis Balkanų melodijas, dainuojantis prancūziškai, dažnai improvizuojantis jaunuolis ir mergina, turinti žavią plačią šypsena, kuria teko pasigrožėti gyvai. Rafaelis, toks prancūzo vardas, pasakė, kad ji, Šarlotė, juokiasi labai dažnai, todėl yra tinkama pakeleivė. Abu pasidalino mintimis: esantys ramaus būdo žmonės, norintys pamatyti šalies kraštovaizdį, užmiesčio teritorijas bei pasiteiravo gal ką nors galiu pasiūlyti Naujųjų Metų naktčiai. Paminėjau, kad gruodžio 31d. pasirodysiu „Midnight in Paris“ vakarėlyje, Lofto menų fabrike, kur grosiu akordeono melodijas ir su širdies drauge atliksim kelias Editos Piaf dainas. Tad prancūzų užklausa pasirodė įdomi ir esanti pakeliui į virsmą, stebuklą kituose metuose. Juk jei toks,  simboliškas/prancūziškas susitikimas pasitaiko gyvenime, manau tai šioks toks ženklas gruodžio 31d. išvakarėse. Beje, dar vienas pašėlęs reikalas, kad paieškos dalyje surinkę žodį „akordeonas“, rado mano anketos duomenis ir tai buvo pastūmėjimas Jiems atvykti į Vilnių. Maloniai nustebino, su kuo ir pagyriau, kad išdrįso parašyti man, nors ir nesiūlau nakvynės.

Prancūzai žadėjo atvykti sausio menėsio pradžioje, tačiau jų planai greitai pasikeitė ir jie pasiprašė susitikti 29, 30, 31 dienomis.

      Vieną naktį, 29d., juos pražiopsojau. Atsakiau į jų užklausą tik dienos vakare, pamatęs  žinutę „Couch surfing“ tinklapyje. Jie tuo metu svečiavosi „Šnekučio“ alubaryje ir paminėjo, kad praleis naktį „Hostel Gate“ nakvynės namuose. Tačiau, kitą dieną būtinai norėtų pasimatyti. Susitarėm, susitiksime prie Vilniaus rotušės pastato. Labai dėkojo už mano atsakymą.

      Po Jų apsilankymo, prisiminiau, kad jei sutikau priimti žmones namuose, išanksto turėjau Jiems parašyti savo buto adresą bei asmeninio telefono numerį bendruomenės
puslapyje. Jei būčiau tai padaręs laiku, tuomet ivengčiau vienos dienos svečių klajonių. Tačiau viskas susiklostė puikiai. Apsilankyti viename iš Vilniaus „hostelių“, manau, tai irgi miesto užkulisių pažinimas.

       Sekmadienio dieną praleidau laiką iki pietų mieste su mano širdies drauge ir jos sūnėnu. Beje, apsukome garbės ratą  elfų vairuojamu šventiniu traukinuku aplink Vilnių.

      2val. 45min. susitikau su pora. Mane pasitiko nuotaikingi žmonės, su spindesiu akyse. Apsikabinau Rafaėlį, Šarlotę, ji tradiciškai besisveikinant pabučiavo tris kartus į mano žandus. Prisiminiau, kad lietuviai dar nėra pratę taip sveikintis, bent jau aš, Medinukas. Be abejo tokios kultūros plėtrą įmanoma pastebėti Lietuvoje, ypač merginų aplinkoje. Nuoširdu, jei tai yra be veidmainystės, kaukių. Tikrai nuoširdu!Tačiau, mūsų temperamentas yra kitoks… Koks?

      Pasiteiravau ar svetingas Jiems Vilniaus miestas. Ar patenkinti žmonėmis, sutiktais gatvėje. Prancūzai buvo susižavėti sostine. Mes judėjom Vokiečių gatve, kadangi nusprendžiau greitai aprodyti kas yra šalia. Daug planų tądien sukosi mano galvoje. Papasakojau, kad Vokiečių gatvė, tarpukario metais buvo pilna „geschäften“ ir šaligatvis, viduryje, kuriuo vaikšto žmonės – tai buvo dar vienas namas, skyręs šią didžiąją gatvę ir dvi gatveles, kuriomis važiuoja mašinos. 2-ojo pasaulinio karo metais jis sprogdintas ir sugriautas. Matome nuotraukos montažą kaip tai galėjo atrodyti dabartyje.

     Aprodžiau svečiams daugiausiai filmavimų mačiusį kiemelį. Papasakojau, kad Vilnius yra unikalus vidiniais kiemeliais, kuomet drąsesni žmonės geba išsukti iš pagrindinių srautinių gatvių ir atrasti paslėptus miesto lobius. Ramybę ar pasaką? Taip buvo ir šįkart. Atradom ramybę viduryj miesto, kelias dygsniuotas siūles namo sienoje ir mistišką skulptūros biustą. Pabandėme užkilti į vieno tarpukario pastato palėpę, tačiau ji buvo uždaryta. Gaila, nes vieta ganėtinai erdvi ir įdomi. Ji priklauso vienuolynui bei ilgą laiką ten buvo galima prasmukt tiesiog pravėrus medines dureles, panašias į kaimo malkinės. Palėpėje, kur grindinys nuklotas dužusiom stogų čerpėm, pečiaus kokliais, dažnai rinkdavosi pankai, o gal gotai, kurie ragavo vyną, šampaną. Palėpėje esančios tarybinės lovos pakraščiai nukrauti buteliu lobynais. Tad laiptinės gyventojams, spėju, pabodo neformalų draugija. Kaip žinia, radome patvarią spyną, užspaudusią duris. Ką gi, paminėsiu tai, kad pro mažą, trikampinį, stogo langelį tame aukšte galima matyti dalelę Vilniaus ir esančių šalia bažnyčių bokštų… Toje pačioje laiptinėje neberadau svarbaus man užrašo, kuris bylojo žinią: „Kas mes tokie? Iš kur mes atėjom? Kur link mes einam?“. Tačiau džiaugiausi, kad porai patiko siauriausia Vilniaus mieste „įsimylėjėlių arka“.

Įsimilėjelių arka

Dešimtis kartų filmuotas kiemelis

Atrask mistišką skulptūros biustą

Seina pradėjo skilti, tad ją teko dygsniuot.

      Pasipasakojęs savo svajones, nuvedžiau jaunimą pro Mikalojaus bažnyčią link Jaunimo teatro. Sutikęs pažįstamą aktorę, pabrėžiau, kad teatras Lietuvoje yra ryškus šalies ir žmonių sielos atspindys, gilus ir konceptualiai jausmingas. Susilaukia daug dėmesio, pagyrų, nuo užsienio valstybių žiūrovų, ypač Rusijoje ir Italijoje, kiek numanau, mėgstami Nekrošius, Tuminas, Koršunovas. O dar kurgi Gerbiamieji J. Vaitkus, A. Latėnas, G. Varnas ir kiti, kiti, kiti… Paminėjau, kad šalia esantis BIX baras yra rokerių, pankų, alternatyvaus jaunimo vieta, kur galima pigiai ir skaniai pavalgyti, „išlenkt“ po bokalą alaus. Čia vyksta karaokės vakarai, o kas sugeba, gali pažaisti biliardą, pakilęs į antrą baro aukštą. Parodžiau baro tualeto rusį, manydamas, kad jis bus ganėtinai ilgas ir panašus į slėptuvę nuo bombardavimo, tačiau apsigavau. Prancūzai pajuokavo, kad jei taip padaryčiau kažkur jų šalyje, galėčiau būti išvarytas iš baro. Atsakiau jiem, kad suprantama, būčiau nuėjęs į kitą, labiau svetingesnį. Žinojau, kad jie kalba apie tai, jog lankantis bare, reikia užsisakyti baro patiekalą ir tik tuomet galima pasinaudoti „direktoriaus kabinetu“. Po šio apsilankymo, traukėm pėstute link Vilniaus halės turgaus, prasukome pro „Visų šventųjų“ barą, apie kurį taip pat palikau kelis gerus žodžius, kad šis baras įgavęs populiarumą tarp alternatyvių žmonių. Šiltojo sezono metu, vidiniame kiemelyje, čia vyksta koncertai. Atvažiuoja įdomių svečių iš užsienio. Baras turi du aukštus, pirmąjį ir rūsio. Rūsiai, anot baro senbuvių, yra XVIa. palikimas. Gera vieta išlenkti bokalą „Dundulio“, „Varniukų“ alaus, paragauti kaimiškos giros. Pasiteiravom, ar žada vakare kas koncertuoti, gavome barmeno neigiama linktelėjimą galva ir ejom toliau. Paminėjau, kad jei būtų atvažiavę sausio mėn. – atsirastų galimybė kartu improvizuoti su grupės nariais, kurie yra mano draugai. Kaip tik šiame bare planuojame savo pasirodymą 2013m. sausio 18., 22val. „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ hipnotizuos publiką neopantomimos, dainuojamosios poezijos pokštų kuokštais.

     Prasukant Halės turgaus aikšte, papasakojau, kad šioje vietoje kadaise buvo senoji miesto traukinių stotis, o šioje aikštėje teko susidurti su septyniomis čigonėmis, kurios bandė mane paveikti kerais, gal net prakeikti. Joms naudojant neurolingvistinius burtus, pastebėjęs tai – atsispyriau klastai. Tuo metu man pavyko išsikapstyti, tačiau kiek žmonių yra nukentėję? Girdėjau draugų pasakojimų, kuomet jie napamena kaip atidavė savo pinigines sutiktiems sukčiams. Turiu patirties, kad bendraujant romais gatvėje tikrai reikia būti atidiems. Sunku pasikliauti. Jokiu abejonių nekyla, kodėl atsiranda socialinė atskirtis. Jei romas kultūringas, sąžiningas, bendruomeniškas – jis vertas pagarbos! Labai geras filmas atspindintis šią etninę bendruomenę yra „Latcho Drom“. Vaizdai, o ypač garsai, spindi kultūra! Juk tai Indijoje gyvenusi gentis, keliaujanti po pasaulį. Tačiau, jei romas yra apgavikas ir aferistas, tai kodėl turėčiau jį vadinti romu? Kokia pagarba kultūrai, kai jos nėra? Kai šie, turintys gražią kultūrą žmonės, Lietuvos kaimuose vogdavo vištas, nusukdavo sprandus katinam, taip ir mūsų probočiai juos vadino, Gerbiamais čigonais. Smalsesni galėtumėte manęs paklausti kas buvo nutikę… Vertas knygos turinys.

      Toliau, priėjome „Arbatos Magiją“, kuri dailiais arbatinukais virš įėjimo durų, mielai paveikė mano bičiulių porą. Jie minėjo, kad būdami vakar mieste, kartą praėjo šią vietą. Džiaugiausi, kad jie vertina ramybę ir kokybiškus gėrimus. Kuo vėliau įsitikinau, gruodžio 31d.rytą. Arbatinę paminėjau geru žodžiu ir keliavome toliau link Barbakano.
Vilnius yra darnos miestas. „Jin“ ir „Jan“, moteriškos ir vyriškos, energijos vieta. Miestas Šventykla, dvelkiantis poezija ir įvairiakultūriais vėjais. Apdovanotas Neries upės vagų gaiva. Paminėjau jaunimui, kad nuo Aušros Vartų, manoma, tęsėsi didžiulis liepynas iki pat dabartinio Liepkalnio, o šalia katedros augo ąžuolynas. Tai moteriškosios ir vyriškosios energijos srautai miestui. Didžiuojamės svarbia šventė Lietuvoje Joninėmis (g.ž.k. Kupolės, Rasos šventė), kurių metu gamta pasiekia aukščiausią gyvybės tašką, kulminaciją. Šiuo laiku lietuviai švenčia visą naktį, kuri būna trumpiausia. Gamta, Žemė, spinduliuoja gyvata ir visa tai atsispindi žmoguje, mes spinduliuojame energiją. Paryčiais Žemė mus apdovanoja sveikatingumo rasa, kuria senoliai rekomenduoja praustis, vaikščioti po ją basomis. Rekomenduojama maudytis upėse, ežeruose, kitokiuose vandens telkiniuose. Daugelyje tautų kultūrų, šį naktis ypatinga. Birželio 23-ąją šios dvi priešingybės apsijungia šalia Mitologinio Ragučio akmens. Įvyksta Dangiškosios vestuvės…

      Praėjome atidaryta, kelis metus skendėjusia tvorose, Šv. Dvasios gatve. Ji pradžiuginio mano vaizduotę apsilupusių namų sienomis ir atverta paslaptimi.

      Priėję Barbakaną, pasidžiaugėm dar viena vaizdinga vieta, nuo kurios atsiveria nuostabūs vaizdai. Tai žino visi atvykę į Vilnių studentai, kurie šildo savo pasturgalius ant žolės, šiltojo sezono metu. Kaip žinia, Vilniaus bastėja („Barbakanas“) tai yra ginybinė miesto siena, kurioje atradom dar vienus buvusius miesto vartus, pro kuriuos, matomai, bandydavo pravažiuoti visokie klajūnai. Tačiau tik nuo miesto sargybos, priklausė: ar bus palaiminti jų malone. Suvaidinau vartų sargybinį ir praleidau svečius, atlikęs „feiskontrolo“ priedermę. Prisiminiau, kad vienos ekskursijos metu, gidas minėjo, jog yra požemiai, kurie veda nuo ginybinės sienos link katedros aikštės. Minėjau, kad Vilnius panašiai kaip ir Paryžius, turi gerokai subtilesnį, tačiau taip pat požemių planą. Požemiai Paryžiuje vadinami katakombomis. O mūsuose tiesiog rūsiais.

      Vėliau praėjome „Apuoką“, su mumis pasilabino metalistas ir pana, kvietė užsukt vidun, išlenkt kelis bokalus. Buvo svetingai malonu. Pasidalinau, kad šiame bare taip pat įmanoma paragauti gero alaus, pigiai užkąsti, tačiau taip pat paminėjau, kad vertėtų privengti tokių vietų, būnant užsieniečiu, nes bare renkasi radikalūs patriotai, „skinhead“ kultūros žmonės, kartais galintys nesuprasti gerai nusiteikusio užsieniečio, girdėjusio rekomendacijas apie barą. Pamenu, kad teko apsilankyti Apuoke su Vilniuje viešėjusiu britu, „Manchester“ komandos sirgaliumi. Visa laimė, kad susitikom su labai draugiškais žmonėmis, kurie apdovanojo jaunuolį įvairiomis Lietuvos sirgalių dovanomis.

     Ką gi, vėliau judėjome iki Naujamiesčio, miesto dalies, kuri yra viena šviežiausių. Paminėjau vietą, kad J. Basanavičiaus gatvės pabaigoje buvo vartai į miestą, kur dabar tebestovi koplytėlė, šalia kurios melsdavosi keliautojai, klajūnai, palikdami Vilnių. Naujamiestyje galima rasti buvusią miesto muitinę… Parodžiau kur galima užsipirkti maisto visu paros metu, paprašiau jų įsidemėti pagrindinius orientyrus, norint rasti mano butą, tai buvo „Corner hotel“ viešbutis ir Taraso Ševčenkos autobusų stotelė. Svečiai žinojo kur esą, nes minėjo, kad visai netoli lankėsi „Metro“ klube, kuris jiems nesukėlė jaukumo jausmo, tačiau stebėjosi kodėl toks didelis ir didingas pastatas kaip spaudos rūmai yra apleistas ir avarinės būsenos. Juk tai dar viena vieta nuo kurios matosi viskas kaip ant delno ir pats pastatas yra matomas. Vieną dieną susimąsčiau, kad tenai galėtų persikelti visi LRS parlamentarai, gal kiek daugiau deguonies įgautų jų smegenys, o širdis užpildytų romantika nuo atsiveriančio vaizdo – tam kad kurti Gėrį, Tvarką, įvirtinti Meilę ir Sąžinę Lietuvoje.

     Praėjome Naujamiesčio loftų kaiminystės vartus, kurių dabartinis budintis pastatas yra „Andriaus“ picerija, šalia esantys rekomenduotinas kinų restoranas „Cheng Du“ ir „Daiktų viešbutis“. Rajonas pilnas kiniečių virtuvės paslaugas siūlančių užeigų, picerijų, yra net kelios lietuviško maisto vietos: „Molinis ąsotis“ ir „Senoji trobelė“.

      Mus pasitiko žavingas loftų rajono užrašas, nuolatos praskaidrinantis dieną. „Gyvenimas yra gražus ir niekada nesibaigia“.

      Namuose, užkandus vegetariškų sumuštinių, porai pasiūliau pakilti į 22-ąjį „Radisson“ viešbučio aukštą, pasigrožėti atsiveriančiu Vilniaus vaizdu, panašiu į smėlio dežėje esančius žaislus. Mielus, žibančius, tarsi Kalėdinė šventė pastatus, be triukšmo judančias mašinas, kuriančias tikroviško kino įvaizdį. Taip pat rekomendavau nacionalinę dailės galeriją, nors jos darbo laikas sekmadienį labai trumpas. O grįžtant į pilną alubarių Vilniaus g., pasiūliau kirsti upės vingį Žaliuoju tiltu. Pasidomėti sovietinio palikimo skuptūromis. Šalia įsikūręs planetariumas, taip pat nederai pamiršta vieta Vilniuje.

      Ryte pasistiprinom arbatos puodeliu, lietuvišku medumi ir pora žadėjo iškeliauti. Tačiau dar iki tol, spėjome pagroti muzikiniais instrumentais. Juos pažadinau serbiška daina „Ko To Tamo Peva“ ir balkanų melodija „Talijanska“. Jos štai čia: http://www.youtube.com/watch?v=KmY_MBP4KmE , http://www.youtube.com/watch?v=yU8doh2PdbM , tikėjausi kad Jiems patiks. Nes pora paminėjo, kad pirmą kartą susitiko Balkanuose vykstančiame folkloro festivalyje „Guča“. Iš jų veidų pamačiau, kad Jie apsidžiaugė. To ir tikėjosi kelionėje, tiesiog „žmonių knygų“, kokius aš, Medinukas, labiausiai ir vertinu. Kiekvienas asmuo yra unikalus, tarsi geriausia kada skaityta knyga. Tuomet Rafaelis išsitraukė savo mažąjį akordeoną, kuris telpa į kuprinę, ir sugrojo kelias balkanų melodijas bei prancūziką dainą apie jūreivį, išplaukusį toli į jūrą, jo laukiančią kavinėje damą. Tai buvo Naujųjų Metų pradžia.. Pradėtas rytas ir laukiama vakaro šventė Mulenruže… http://www.youtube.com/watch?v=CZBNBiwtDJo , likau sužavėtas… Išsskyrėme su pora šalia „Sparta“ siuvyklos kryžkelės, kur viena pusė juos vedė link Vilniaus autobusų stoties, o mane į „Thierry“ kepyklėlę, esančią netoli Loftas menų fabriko… Ten nusipirkau kelis kruasanus, pagardintus migdolais ir kremu… Pradėjau svajoti apie galimybes rugsėjį nuvykti į Prancūziją, vynuogių derliaus nuėmimo metu…

Prancūzų poros kelionės maršrutas buvo: Riga, Vilnius, Riga, Talinas, Helsinkis ir šiauriausias taškas kažkur Suomijoje. Paskutinį kartą „Couch Surfing‘e“ mačiau juos apsistojusius kažkur Karsamaki, Northern Ostrobothnia, Finland. Taigi, tikrai Jie nuvyko iki šiaurinių Suomijos kraštų…

Tiek šiam kartui, ačiū už Jūsų kantrybę. Rašau daug ir kalbu daug. Tikiuosi prancūzai manęs neišsigando… Esu medinis…

Ką gi, nuoširdžiai, ekologijoje,

Jūsų Medinukas.

Pirmasis apsilankymas Pilaitėje, „BeePart“ kūrybinėse dirbtuvėse. „Žali.lt“ susivienijimo organizuota rudens derliaus nuėmimo šventė.

    Pilaitė (Piláitė, 1kirč.) – Vilniaus mikrorajonas, esantis į šiaurės vakarus nuo miesto centro, dešiniajame Neries krante. Išlikę kultūros paveldo objektai: vandens malūnas, du piliakalniai, dvaro sodyba, kumetynas, oficina. Tai vienas naujausiu daugiabučių rajonų Vilniuje, kuriame aktyviai veikia vietinė bendruomenė, besistengianti gyventi darnoje su gamta, aplinka, žmonėmis. Bendruomenė rūpinasi rekreacinės teritorijos rajone išlaikymu, buvo surengtos kelios stiprios akcijos šiai idėjai pabrėžti. Pasidomėję rajono praeitimi, gyventojai atrado, kad Vilniaus urbanizacijai, miesto plėtrai, priskirta dalis turi saugotinos teritorijos vardą. Tad joje miesto plėtra turėtų būti vystoma neignoruojant šios vietovės kultūrinio-istorinio paveldo. Čia ji turėtų būti vystoma atsižvelgiant į susiformavusias ir gyvuojančias verslo, kultūros tradicijas, nepažeidžiant šios vietovės šimtmečiais nusistovėjusios ekologinės padėties, kraštovaizdžio ypatumų.

     2012m. rugsėjo 26d. Pilaitės rajone, naujai įkurtame kūrybinianiame kultūros centre „BeePart“, įvyko ekologinio susivienijimo „Žali.lt“ daržo mieste derliaus nuėmimas. Vasaros sezono metu prižiūrėtas ekologinės žemdirbystės procesas pašaukė į bendruomenės susitikimą, kuriuo susidomėjau ir aš, gamtos šauksmo dermės mieste išsiilgęs „medinukas“.

     Įlipęs į Europos aikštės stotelėje sustojusį 47-ąjį autobusą, būtinai pažymėjęs kelionės bilietą, skaičiau įvada apie jogą, tarp eilučių įžvelgdamas mintis apie šviežių daržovių sriubą, kuri turėjo būti pagaminta „BeePart“ aplinkoje. Ilgai netrukus, praskriejus T.Narbuto gatve ir Pilaitės prospektu, atsidūriau Piliakalnio st. (taškas A), kurioje turėjau išlipt. Išsiskirsčius po darbų keliaujančių žmonių grupelei, stotelėje sutikau dvi garbaus amžiaus moteriškes, kurios kalbėjosi apie šiuolaikinį jaunimą. Viena išraiškinga šviesiaplaukė pasakojo, kad skaitė straipsnį kaip naktiniuose klubuose jaunuomenė uosto dujas ir nuo to jiems pakyla nuotaika. Šyptelėjau ir paklausiau – gal žino kur rajone yra naujai įkurtas kultūros centras, o jos, atitrūkusios nuo dienos rūpesčių, pirštu bakstelėjo į kairėje kelio pusėje esantį prekybos centrą, už kurio turėjau surasti mano ieškomą objektą. Jis žemėlapyje pažymėtas tašku B. Padėkojęs ir palinkėjęs gero vakaro, patraukiau ekologinės kultūros link, tikėdamasis, kad močiutės įsisąmonins žinutę – jaunimas ne tik uosto dujas naktimis, bet ir ieško kūrybiškų, sveikų bendruomeninių sprendimų šiuolaikinėje visuomenėje. Tarp pasaulyje vyraujančios betvarkės yra darnos, tai priklauso nuo mūsų kaip ją atrandame ir kuriame.

Žemėlapis. Taškas A – Piliakalnio st., taškas B – „BeePart“ kūrybinės dirbtuvės.

    Smalinės gatvės pradžioje įkurtas „BeePart“ kurybinis centras yra pasislėpęs tarp pušų, iš pirmo žvilgsnio atrodo neišskirtinis, net savotiškai pilkas, tačiau iš gerosios pusės, kadangi susilieja su gamtine aplinka, dangumi. Pakėlęs šalia tako tingiai gulinčią skardinę, priėjau arčiau pastato, kur medinėmis lentomis dengtoje pastogėje būriavosi vaikai. Viena mergaitė smalsiu ir žaismingu balsu paklausė ko čia atvykau. Trumpai pasidalinus savo intencija, ji pasisiūlė pašauksianti šios vietos savininką, tačiau ramiai atsakęs, kad tai nėra būtina, nusišypsojau ir paantrinau, kad viskas įvyks savaime. Aplinka tiesiog kvietė ją pažint asmeniškai… Beeidamas Vydūno gatve, tarp važinėjančių paspirtukais vaikų gatvėje, pastebėjau ženklą, nurodantį, kad 500m. atstumu yra Pilaitės piliakalnis, tad labai neskubėjau įsisukti į šventės sūkurį. Iš kuprinės kyšojo lazdos, o tiksliau dūdmaišio burdonai, kurie laukė  galimybės pabendrauti su šia vieta. Tačiau pasirodymą visgi teko atidėti kitam apsilankymui, kadangi šalimais pastebėjau „Žali.lt“ susivienijimo aktyvistę, Pilaitės bendruomenės narę, Virginiją Vingrienę, kuri organizavo derliaus nuėmimo šventės programą. Nusprendžiau pasavanoriauti, padedant paruošti dalį šventės veiksmų. Juk tai dalis bendruomeniškumo ir eko turizmo principų.

     Susitikau su centro operatoriumi Andrium,  kuris, pastebėjęs mano rankose skardinę, pasiūlė ją išrūšiuoti šalia centro esančiuose konteineriuose. Padėkojau, tačiau, Ją pasilikau, kaip atpirkimą visuomeninio transporto bilietui. Andrius pasirodė labai įžvalgus ir konstruktyvus žmogus. Įsisąmoninau centro pavadinimą „BeePART“, (liet. „būk dalimi“, „bičių menas“ arba „talka“ )…

     Veikla organizavosi sparčiai: iš „BeePart“ patalpų išsinešėme kelis lengvai sudedamus medinius stalus, juos sustatėme lentom dengtoje pastogėje.  Praėjus keliom dešimtim minučių, stalai buvo nukrauti žmonių atvežtomis unikalaus grožio rudens gėrybėmis. Juos apsupo vaikai, didelėm smalsiom akim sugeriantys spalvas ir daržovių šešėlius. Jie dalyvavo kūrybinės užduoties sprendime – piešė jų įsivaizduojamas daržoves ir derliaus nuėmimo šventę. Atsineštas traškučių pakuotes rankose pakeitė saldūs obuoliai…

    Ekologinis švietimas nuo jaunų dienų yra svarbus jautrios, mąstančios asmenybės auklėjimui, kadangi šiuo pavyzdžiu vaikai mato, kad maistas ant jų stalo atsiranda tik didelių pastangų ir asmeninio darbo dėka. Kas dažnai jiems atrodo kitaip, jog daržovių nuolatos pilna šaldytuve ar jas gamina parduotuvėje. Nuo pat mažens mes mokomės iš mus supančios aplinkos ir išsiugdome charakterio savybes, tad pavyzdingas suaugusio žmogaus elgesys yra labai svarbus.

     Programos eigoje susirinkę svečiai klausėsi paskaitos apie gamtinę žemdirbystę ir ateities ūkius, kurią pristatė Saulius Jasionis, dalyvavęs eko daržo sėjos atidarymo šventėje birželio pradžioje. O aš nuskubėjau įkurti laužavietės, kurioje pastatėm didžiulį puodą, pilną smulkintų daržovių. Pasklidęs aplink teritoriją dūmų kvapas, užmerkus akis, pasiglemždavo fantaziją, kad esu žygyje, toli nuo miesto, natūralioje miško apsuptyje. Atmerkus akis, nusišypsodavau, kad visa tai šalia, mieste. Mašinos, važinėjančios Pilaitės prospektu, taip pat neleido ilgai medituoti tomis mintimis. Kartu su šalimais stovėjusiu internetiniu verslininku Arūnu juokavome, kada gi ateis kaimyninių daugiabučių pikti gyventojai grūmoti, kad saugiai degančios laužavietės dūmai jiems panašūs į gaisrą aplinkoje. Arūnas prasitarė, kad svajoja apie sodybą, kurioje galėtų auginti natūralias daržoves, jis nuolat aktyviai domisi šiomis galimybėmis ir mato savo ateitį būtent tokio gyvenimo būdo organizavimu.

     Aš, medinukas, taip pat matau prasmę auginant savą maistą, kuriame mažiau naudojama dirbtinių trąšų, arba jų visai nereikia. Užaugintas maistas: būtų/yra vietinis, nekainuoja produktų importas, ilgų atstumų transportavimo išlaidos. Žinant kokiomis sąlygomis tas maistas užaugo, mes pagaliau maitinsimės sveikai, natūraliai, o ne maisto butaforija, dažnai sutinkama didžiosiose parduotuvėse. Galbūt net sugebėtume atsisakyti ydingo vartotojiškumo sindromo, didėjančių šiukšlių, nereikalingų daiktų kalnų sąvartynuose ir mūsų gyvenamoje aplinkoje. Jei tik pagaliau susimąstytume ką kiekvienas paliekame po savęs: ar meno šedevrus, ar tiktai šiukšles… O tai jau sąmoningo „Homo sapiens“ darbas, ką bendrai visuomenėje, deja, sunku įžvelgt. Žmogus evoliucijos žingsnyje – dar toli iki paminėtojo įvaizdžio. Dažnai sąmonė lyginama su šviesa, asmeniniu išprusimu. Tad dalinkimės gerąja patirtimi, kurdami bendrą gyvenimišką meną žemėje. Nuoširdus ačiū už pavyzdingą elgesį: „BeePart“ kūrybiniam kultūros centrui, Pilaitės bendruomenei ir „Žali.lt“ susivienijimo nariams už gražias iniciatyvas mieste.

     Susirinkę svečiai, apžvelgę „Žali.lt“ eko daržo derlių, bendravo tarpusavyje, aptardami ateities ūkių plėtros galimybės mieste, vaišinosi obuoliais, kuriuos dalino susivienijimo aktyvistas Laurynas Okockis. Maisto atliekos, šiuo atveju graužtukai, rekomendavus Arūnui, keliavo į tolėliau nuo renginio vietos įkurtą kompostą. Kuris, kaip žinia, yra natūrali trąša žemei. Vaisių ir daržovių organinės atliekos patekusios į dirvą suyra  išskirdamos pagrindines augalų maistines medžiagas – azotą, fosforą, kalį – tuo atveju  kai vienoje krūvoje nėra kitų medžiagų šiukšlių priemaišų.

     Vakarėjant, Virginija mus pakvietė į eko ženklo prisijaukinimo paskaitą, kurioje naudinga patirtimi dalinosi Martynas Norbutas, „Eko redakcijos“ ir „Žali.lt“ susivienijimo narys. Martynas parodė Italijos „Eco creativity“ konkurso akimirkas, Rumunijos ir Vengrijos žaliųjų aktyvistų patirtį, gražias bendruomenių iniciatyvas, kurios netruko įsiamžinti mano atmintyje. Tarp užsienio iniciatyvų, nuskambėjo ir lietuviškoji, kuri ragino 2011m. gruodžio mėnesį, Panevėžyje, dalyvauti meškiukų siuvimo dirbtuvėlėse, kuriose menininkė Milda Lukoševičiūtė mokė dalyvius pasigaminti žaislus iš senų drabužių, medžiagų, skiaučių, taip parodant, kad seni, nereikalingi daiktai gali įgauti antrinį panaudojimą. Jie gali virsti maloniais ir reikalingais daiktais, šiuo atveju meškučiais, švenčių metu galinčiais nustebinti mums brangius, artimus žmones.

     Tuomet sriuba buvo išvirta ir mūsų laukė Virginijos pristatytas filmas „Fast Food Nation“ apie greito maisto pramonę Amerikoje, giminingos Mc‘Donaldui įmonės veiklos užkulisius. Pamačiau kaip yra gaminamas maistas tose įstaigose, kodėl jo tiek daug, sąlyginai pigi kaina… Filmas pasakoja apie nelegaliai dirbančius meksikiečius fabrike, žiaurų cheminį mėsos apdorojimą, neatsakingai dirbančius jaunus žmones restoranuose, kurie elgiasi nehigieniškai su gaminamu maistu, spjaudo į sumuštinius, nukritusį maistą ant grindų deda atgal į bendrą naudojimą ir t.t. Net sumuštinio mėsa yra kvėpinama kepsnio kvapu. Ar šis laiko ir kainos derinys atperka ilgalaikes investicijas į savo sveikatą?

       Virginija pakvietė bendruomenės narius susipažinti su metine „Žali.lt“ veikla, paminėdama kad kiekvienas galime būti pavyzdingas pokytis, kurį norime matyti pasaulyje. Verta mokytis vieniem iš kitų, dalintis gerąja patirtimi – norint spręsti problemas, iškilusias dėl beatodairiško žmogaus elgesio planetoje.

      Maistas gali būti užaugintas mūsų pačių. Mes turime kūrybiško laisvalaikio galimybes, bendraminčių, suprantančių žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšio svarbą. Tieskime gyvus gamtos kelius darniam ir harmoningam gyvenimui sukurti. Išvenkim dykumos klystkelių…

Ekologinio / etnografinio laisvalaikio ir turizmo veikla kartu su Woodentravel!

Woodentravel – ekologinio/etnografinio laisvalaikio ir turizmo plėtros judėjimas, skirtas darnaus keliavimo principų taikymui kasdienybėje.

Woodentravel way / Medinuko kelias

Šiame puslapyje galite stebėti jautraus gamtai ir kultūrinei aplinkai personažo „medinuko“ kelionių įspūdžius, turizmo patirtį, išgyvenimus Lietuvoje ir svetimose šalyse.

Tai dienoraštis, kurio pagrindą sudaro tvaraus turizmo ir kūrybiško laisvalaikio straipsniai ir temos.

Natūralūs įspūdžiai ir asmeniški keliai tiesiami čia!

Woodentravel Inc.