16-asis Užupio Respublikos gimtadienis

Medinės akies žvilgsnis į kitą krantą

2013-04-01

     16-asis Užupio gimtadienis… Neprigulimybės diena. Subrendusio paauglio metai… Ko ieškoti tądien, numaniau… Pokštų, spalvų, muzikos, gyvo ir artimo publikai teatro.

    Atsikėliau, apsitvarkiau kaip pridera: kelių tradicijų malda, rytinė kvėpavimo mankšta, japoniškas šokis su šluota kambaryje, dienos šventės programos pasveikinimas akimis. Visa tai priklauso doram piliečiui.

    Medinukas, dūdmaišis, įvairių maisto produktų rinkinukas pietums pagaminti, fleita, lūpinė armonikėlė, namuose rasta balta staltiesė, močiutės Danutės-Franciškos gamintas juodųjų serbentų uogienės pyragas susisuko mano rankinėje. Dar pusiaukelėje sustojusi Džeko Keruako knyga „Kelyje“ prašyte prašėsi paimama kartu. Maniau, perskaitysiu kelis puslapius malonios minutės pertraukėlės metu.

    Vilnių nuklojo baltas sniego patalas. Kai kur net baltas, gerai presuotas, sniego betonas, sakyčiau. Užupiečiai gerai numatė oro prognozes, lyg turėdami slaptų žynių savo tarpe, kurie, nuo Bekešo ar Altanos kalno, o gal nuo apleistos siūvyklos stogo, puikiai apskaičiuoja savaitės būsenas mieste. Baltų staltiesių šventė įsikūrė visame Vilniuje!

Baltos-staltieses-Uzhupis2013

     Lėtai, palengva, menininko žingsniu, vėluojant į susitikimus, keliavau Naugarduko gatve, Vokiečių alėja. Užsienietišku žodžiu palabinau tėvą ir dukrelę, sniego architektus, gatvėje lipdančius kiaušinio formos antiną ir dažais spalvinančius sniego kotletus. Teko praeiti pro meile alsuojančią miesto rotušę, kur repetavo keisti muzikantai, išdrįsę išdainuoti gan hipiškus žodžius, kurie buvo dalinai pranašingi. Žodžiams aidint, pustuštėje, pietumis kvepiančioje aikštėje, šoko ir sukosi žaisminga porelė…

 

  Džiaugiausi praktiškai pažvelgęs į lauke tvyrantį svetingumą, tad pasipuošiau skandinavišku šalmu, kurio draugystę vėliau papildė šventinis žalias, medinis kardas, ir įšokau į žygio batus – liaudyje vadinamus „kerzais“. Užsitikrinau, kad naujai susiformavusios vandens upės gatvėse ir neragautos šlapio sniegpurvyno „košės malošės“ man nebus baisios.

Pasiruošęs Užupio gimtadieniui.

    Priartėjus bokšto gatvę, pasidalinus keliais mediniais šypsniais iš po skandinaviško šalmo, dainuojant A. Kaniavos dainos žodžius apie Fėją, priartėjau Užupio pasieniečius, labinančius mechaninių vėžimų („automobilių“) vairuotojus, klausimu: „Ar žinot kokia šiandien šventė?“. „Ne“, – atsako tiesmukiškai meluojantis vairuotojas. Ir nuvažiuoja…, gavęs Užupio vizą ant kaktos ar ant rankos. Visus automobilių riestainių minkytojus, norinčius kirsti Respublikos pasienį, stabdė. Stabdė. Stabdė. Net nr. 50 mikroautobusas, parvažiavęs iš Gariūnų, buvo aptvertas rankų pyne, sutiktas, tarsi už vairo būtų Rytis Cicinas, ir palydėtas plojimais…

This slideshow requires JavaScript.

    Ir vėl tie patys, entuziastingi, garsiakalbiu šūkaujantys, paaugliai, kurių kojos šlampa… Toks Užupio pasienis… Kartais čia būna radioaktyvių medžiagų barikados, kartais pats Užupio šerifas išstumia geltoną „Wolksvagen“, tačiau miesto meras šioje tiesioginėje transliacijoje dingęs… Įžymaus populisto kišenės šiuo klausimu yra kiauros…

Šventės nuotaiką Jums perteikti skirtas Medinis vaizdo įrašas

Saint-Patrick-Uzhupis

    Neseniai čia lankėsi Šventas Patrikas, elfai ir Vilnelė tekėjo žalsvom bangom… Balandžio pirmąją, Užupio gimtadienio metu, čia slampinėjo virš antakių mėlynę įsitaisęs Medinukas, nors tai buvo tik nevykusiai pažymėtos Užupio vizos piešinys. Tačiau pokštas vykęs ir veiksmingas. Taip, o kavinės terasoje (virtuve ją šįkart vadinu), buriavosi senieji rajono aplinkos gyventojai, meno veteranai ir jų bičiuliai, draugai, taip pat naujai sutikti geriausi draugai ir mylimieji. Čia skambėjo REM, „The Rolling Stones“, „Slade“ ir kitų žinomų 7 – 8 dešimtmečio grupių kūriniai. Aplinka dvelkė Laisvės pojūčiu. Suspėjau nufotografuoti kelis įdomius veidus ir kojas.

    Virtuvės nuotaiką perteikia ši Keistuoliška daina. Ten už upės… Už kalnų… Ten toli, taip toli… Tokių kaip aš… Yra Daugiau…

  Dainos žodžiai įgavo tikrovės paveikslą… Sutikau seną hipį Rimvydą, atvykusį iš Anykščių… Bet apie tai kiek vėliau…

     Besisukiojant aplink šventės veikėjus, neradau sau vietos… Gal trūko šlakelio šventinio vyno? Galbūt trūko pusryčių namuose, kurių nespėjau pramankštinti. O pietūs jau beldėsi į medinio kūnelio būveinę… Tiesa pasakius, buvau atėjęs pačiu laiku, radau vieną laisvą stalą, kuris prašėsi baltos staltiesės. Geltonas, olandų aludarių stalas, nušvito tarsi saulė žemėj. Sustygavau ateities programą, ištariau mintyse, kad čia bus vaišinamasi kulinarijos stebuklu.

    Šventės Programoje buvo numatyta 13 val. iškilmingai eiti link Užupio ir Krivių gatvės kryžkelės kalno, kur nuolat plevesuoja UŽ vėliava, kasmet keliama į dangų. Pilkąją vėliavą pakeis kitą vėliava. Sniego baltumo fone mėlynuojantys simboliai… Laikui bėgant, tačiau vėluojant, ramiai laukiau.

    Pagaliau veiksmas sujudo, žmonės pradėjo šnabždėtis, kad pradžia įsibėgėja. Iš Medinio vaizdo įrašo, kurį matėte viršuje, galit prisiminti, kad skambėjo būgnai… O jam pritarė mažas metalofonas… Išsitraukiau trimitą/daudelę ir kelis kartus supūčiau skambias natas. Mušamas būgnas, išraiškingo amerikietiškojo vado kailine kepure, vedė svečius link Užupio angelo, dar toliau, link Amžinai plevėsuojančios vėliavos.

Užupio Prezidentas, Romas Lileikis, iškirpo vėliavos delne apskritimą… Kaip simbolį, kad: „Užupį galima Mylėti, Užupyje galima Gyventi, Užupyje galima kurti… Bet! Užupio negalima turėti…“

Uzupio_veliava

Tuo metu sekiau iš paskos. Įamžinau medituojančius muzikantus-dambrelininkus, kurie atrado būgnų skambesį savyje, apvalant kavinės teritoriją nuo piktų dvasių (Medinis žvilgsnis). Pasilabinęs su keliom damom pakeliui, sutikau ypatingo grožio šypsenos savininkę, kuri savo asmenine šiluma parodė – koks išties spindintis žmogus gali būti. O jei tokį džiaugsmą kas dieną atrastume Visi? Manau, Užupio žmonės šia nuotaika dalinasi su visais palankiais kūrybai bičiuliais, o ir tiesiog palankiais… Bent jau apsilankančiais čia… Ir jei ne žmonės dalinasi kūryba, tai bent jau rajono sienos prabyla, tarsi laiškai…; (Medinis žvilgnis);

    Prie Krivių ir Užupio gatvės tęsinio buvo iškelta vėliava. Dalinuosi keliomis akimirkomis ir eisenos tęsiniu…; (Medinis žvilgsnis1), (Medinis žvilgsnis2);

    Užupyje nelaukiama kol kažkas pradės daryti šventę ar veiksmą, o tiesiog ima ir padaro jei kyla „tobulai netobula mintis“. Vaikai sako: „Padarom kiaušinių ridenimo kalnelį“, – žėk, jis ima ir atsiranda. „Čia, stebinčių televizorių žiūrovų nereikia. Svarbu dalyvauti nuotaikų virtuvėje“,- kalbėjo senas vilkas, gimtadienių lankytojas. Visi ant tilto sustoję žiūrovai turėtų nusileisti prie užupiečių ir bendrauti, būti drauge. Taip ir gyvenime, juk visi kuriame poeziją, ne kažkas vienas. Prisiminiau šią išmintį įsiamžinusią Literatų gatvėje, Užupio kaiminystėje… Lengva yra reikalauti dangiškojo stebuklo, o juk dar įdomiau imti jį ir sukurti.

    Pietūs… Visi dalinasi namų gamybos maistu. Pyragai, blynai, vytintos dešrelės, tinkamos tik tiems, kam dar iki keturiasdešimties. Čia pat atsiranda rašytojas, save vadinantis publicistu, Vladimiras, su vėliavėle kepurės stoge ant kurios parašyta „Čia nieko nėra ir nebus“. Šalia mūsų, į šeimyną lengvai įsikomponuoja išvaizdus jaunuolis iš Berlyno, kuris atrodo tarsi roko žvaigždė juoda odine striuke ir ilgais tamsiais plaukais. Pajuokaujame, kad jis yra grupių vadybininkas, kuris paskambinęs gerbiamiems atlikėjams, užsako skambančias terasoje dainas. Led Zeppelin…? The Doors…? „O ar pats, Gerbiamas sveteli, esi muzikantas?“, – atsako, kad ne. Tuomet ir juokaujam. Jam įkandin seka Mediniai žodžiai, kad labai smagu būti šalia jo, nes jis tarsi kino žvaigždė, kurianti mums palankų šiuolaikinį paveikslą, kuriame ir mes jaučiamės gerai. Išaukštinti… Pats prisistatau svečiu iš Gruzijos… Sako, kad turi daug draugų ten, aš jam pritariu. Taip, nes gruzinai tikrai svetingi, ypač jei mėgsti vyną…

    Prie vėliavos sutikau plojančia, kartu su būgnų, ponią Rasą, tarsi Rio de Žaneiro karnavale, kuriame sunku pasakyti ar teks kada sudalyvauti. Tačiau pajusti nuotaiką pavyko. Einant nuokalne, bandžiau spėti, kad ji yra mokytoja, nužvelgęs jos betarpišką, aikštingą laikyseną, greit įvertinęs jos aiškią kalbėseną. Ji mano žodžius paantrino, kad esanti mokytoja, dėstanti tikybą. Kiek jos žodžiuose buvo melo ar tikrovės…? Priimiau juos už tiesą. Na ir likimo išbandymas…

    Su ja keistai… nusipirkome žalios arbatos iš parduotuvės, netoli angelo ir keliavome pietauti.  Vėliau paaiškėjo, kad Rasa pažįsta daug žmonių, tarp jų ir užupiečių, gyvena Filaretų g. ir jos mama kartu lankė buhalterijos kursus su D. Grybauskaite. Buvau įsuktas į psichodelinę kelionę savęs pažinimo link… Istorija verta puodelio arbatos… Džiaugiuosi gyvenimo patirtimi…

    Bendravau su šia įdomia moterimi dalį vakaro, džiaugiausi dovanomis ir klausiau savęs iš kur taip likimas suveda žmones. Kas lemia žmonių susitikimą aplinkose? Ar širdies šiluma, palankumas bendravimui? Atvirumas? Užupis atviras Visiems! Visą vakarą jaučiau nuoširdžią Meilę… Kartais pavadinčiau vaikiška. Juk čia nuoširdumą ir įžvelgsi… Vaikystėje… O ar gebame išlikti kaip vaikai? Pastebėkime juos, kokie jie stebuklingi, nepažeisti skaudulių, kuriuos sukuria kartais pikta visuomenė… O Užupyje kitaip!

    Mums kompaniją palaikė šviesaus žvilgsnio, žilabarzdis senukas, padėjęs man trimituoti daudelėmis. Atsiradęs tarsi iš piešiamo stebuklingo paveikslo, kai pamatė mane su trimitu rankose. Ta proga, jis sustabdė savo kelionę namo, atsinešė savąją, ilga dūdą, nuolat laikomą mašinoje. Mes supūtėme stiprų duetą, sutartinę, kylant vėliavai. Žilabarzdis senelis prisistatė Albinu Batavičiumi, bandonininku, muzikantu, dirbusiu Rumšiškių klojimo teatre, iki to laiko, kai jį uždarė. Nuliūdau, kad taip buvo pasielgta. Vos atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, teatrą Rumšiškėse parko valdžia paskelbė nebereikalingu, praradusiu aktualumą. Tai buvo Lietuvos sąjūdžio stiprybė. O dabar tai atgyvena… Nuliūdau, nes klojimo teatras – tai gili lietuviška tradicija. Visas kultūros paveldas, kuris turėtų gyvuoti. Kaip ir Užupio teatras gyvenime.

    Albinas B. pasidalino kūryba, kuria galima įsigyti Ragainės muzikos prekių parduotuvėje. Minėjo esąs įgrojęs porą dešimčių lietuviškų romansų. Einant gatve išgirdau melodijų niūniavimą… Pamaniau, kad verta pasidomėti… Romansai, romanai… Jų niekada nebus perdaug… Kaip ir paaiškėjo terasoje (virtuvėje), kurioje: ir argentinietiško tango netrūko, ir meilės su meilužėmis Santa Barbaroje… Virtusios greitomis vestuvėmis su 9 pamergėm, 9 pabroliais ir skrendančiu iš Las Vegaso Elvio Preslio pilvotu antrininku…; Teatras ir polėkis gyvuoja čia.

    Visus Užupio gimtadienio dalyvius vaišino keptais miltiniais blynais, grikių koše ir pelyno arbata. Visa tai vyko prie UMI (Užupio menų inkubatoriaus), kur gyveno žavios burtininkės. „Pelyno arbata gerina virškinimą“, – naiviai ir nuoširdžiai minėjo Rasa, laikanti 12 žolynų rankose, kuriuos jai padovanojo nepažįstama moteris. Rasa norėjo pasidalinti pusele kvapnios puokštės su manimi, tarsi vaikas. Tačiau atsakiau jai, kad stengiuosi neimti daiktų iš nepažįstamų žmonių; Kol ruošiau armėniško „lavašo“ sumuštinius su daržovėmis ir sūriu, ji kelis kartus nepatingėjo nueiti ir atnešti Medinukui grikių košės ir blynų su uogiene. Jaučiau vyresnės moters simpatiją… Šypt… Juk šventė.

    Užupio terasoje (virtuvėje) susitikau su senu hipiu Rimvydu, kaip jis save įvardijo.  Palankiai pasiūlė paragauti „snafo“, kurio atsisakiau, pagyręs šį produktą: nes padeda anksti rytą ar vėlų vakarą atsibusti. Trumpai pakalbėjome apie jo veiklas. Pasirodo vyras konstruoja gamyklinius angarus iš medžio. Pavadinau tai realistiška ir praktiška kūryba… Įsitikinau šia nuomone, peržvelgęs nuotraukas albume, paslėptas jo užantyje. Žavūs medžio skeletai, lyg dinozaurų būdelės, vėliau apkalami plienu. Angarai yra panašūs į šuns budeles, tik žymiai didesni. Čia pat šmėstelėjo šalia kunigaikštis Vildaugas. Čia pradėjo Kindziulis ir tarė. O Rimvydas pasakojo toliau, rodė savo smulkesnės kūrybos įstabius darbus, drožinėtus iš medžio kamieno, sakė galys pasikeisti dirbinį į vinilinę patefono plokštelę. „Gerai, senas hipi Rimvydai“, – tarė Medinukas, – „Būtinai susitarsim…“; Juk menas turi gyvuoti, o muzika skambėti…! Nors, sunku bus kažką įsiūlyti virš 1000 plokštelių kolekciją sukaupusiam vyrui… Pašnibždomis pagalvojau.

    Tuo metu virtuvė gyvavo toliau, Vilnele plaukė baidarės, o kitapus gatvės sau ramiai augo kerpė ir patruliavo upe antis…

kerpe-ir-antis

    Prie UMI buvo uždegtos žvakelės sudužusiam kiaušiniui (deja, nuotraukos neturiu). Aplinkui jį suposi ugnies mandala, sudėliota iš kapų žvakių. Kiaušinis atrodė tarsi lotoso žiedas, apsuptas ugnimi.   Šalia, ant medžių šakų, kabėjo didelių popierinių kiaušinių šeimynos, pasipuošusios paskutinėmis „papjėmašė“ madomis. Vakare, čia turėjo įvykti menininkų iš kaimyninės šalies Suomijos, ugnies pasirodymas, vadinamas „performansas“. Praleidau jį vakare Naujamiestyje, pas bičiulius, dainuodamas prie atgimusio Vėlykinio stalo…

    Tačiau, būnant dieną Užupyje, kantriai, stebėdamas žonglierių, virš jo, ant UMI stogo, įtaisytą pusryčių staliuką, laukiau Mariaus Ambramovičiaus-Neboisia komandos, kuomet teks eiti palydėti aitvarą nuo Misionierių gatvės šlaitų į dangų. Paminėjo kelis kartus, dienos metu, kad tam bus reikalingas rimtas, vyriškas, instrumentas, tos pačios žaviosios daudelės, padrąsinančios aitvarą pakilti. Tarsi rimta apeiga. Sukirtus naujai virtos grikių košės porciją, priartėjusią vakarienę, prie paliktos akmeninės skalbimo mašinos, laukiau… Stebėjau tolyje, prie „Žaliosios anties“, pastatyta indėniško tipio viršūnę…

    Štai, pasirodė aitvaro meistras. Ėjau trimituodamas jam iš paskos. Pūčiau tvirtas natas… Stebėjau aplinką ir jutau, kad paliksiu trumpam Užupį, su visomis jo šventinėmis keistenybėmis. Pasirodė dar keli šventės dalyviai: Suomis meninikas, svečias iš Vokietijos, Rasa, Eglė iš UMI, kuri improvizavo daudele. Pagaliau pasirodė ir Marius, kuris taip pat gyveno šia akimirka, todėl jo nelaukiau… Juk menui sukurti reikia laiko, išjausti kiekvieną akimirką, neskubant…

Angelas-pucia-raga

(Medinis žvilgsnis į tuo metu mane supusią aplinką).

    Aitvaras kilo aukštai, aukščiau nei danguje sklendžiantys lėktuvai. Vėjo žemėje trūko, tačiau danguje aitvaras susirado su kuo pažaisti ir suremti medžiaginius spalvoto švarko pečius. Laikas bėgo ir aš trumpam turėjau palikti šventę… Šventvietę…

(Medinis žvilgsnis į dangų ir kelionė į tolimus kraštus).

    4-ojo autobuso lange nužvelgiau vilnijančią upę, kurios ištakos siekia net kaimyninę Baltarusiją. Kiek skirtingų gyvenimų ji savo akimis apjungia…

    Vakare, darkart užsukau į Užupį, paklausyti danų grupės pasirodymo. Tiesiogine žodžio prasme, vienas grupės narių griežė smuiku, o kitas grojo tiesiog instrumentu, kurį pavadinčiau kūryba… Kūryba tai –  buvo kūbo formos dėžė su virve, įtempta ant šluotgalio, kuria virtuoziškai grojo įstabus, šių laikų kupriukas. Visą šį duetą papildė klasikinė elektrinė gitara, jei teisingai išsireiškiu… Išlinkusių, dirbtinių pečių dainininkas, panašus į pažįstamą lietuvį aktorių, dramatiškai dainavo… Skambėjo bliuzo žodžiai, tarsi iš gero kinofilmo… Šventės svečiai aistringai šoko, ragavo vyną… Atsidavė psichodeliniam sielos šauksmui, visaip vinguriavo, suposi tarsi gyvatės ar aitvarai…

This slideshow requires JavaScript.

  Tai buvo grupė iš idėjiškai Užupiui artimos, Kristianijos. „The Sleeptherapists“/„Sovnterapeuterne“… Truputį jos jausmų mediniu žvilgsniu…; (Antras medinis žvilgnis);

    Kariūnas iš Skandinavijos kraštų pasimėgavo koncertu, upės čiurlenimu, ošimu… Atrado kelis stebuklus ir patraukė namo…

Svajingai…

Reklama
Paskelbta temoje Kelionės ir apsilankymai | Pažymėta , , , , , , | Komentarų: 1

Keliauti laiku ir erdve

Vilniuje lengva keliauti laiku ir erdve.

       Ryte atsibundi sujauktame kambaryje, kuriame apsilankė gidų būrys. Sunku priimti tikrovę… Dažnai užklumpa begėdis, darbų grobuonis, ponas miegas. Supranti, kad pražiovavai miesto pakilimo iš lovos akimirką, metą kai saulė paleidžia į gatves pirmuosius automobilius. Liūdna… Ieškai paguodos, būdų kaip save padrąsint, nuramint, įkvėpti gyventi…

      Tie, kas keliauja mintimis, supras, apie ką aš kalbu. Nori pakliūti į Paryžių? Meni saldžias bandeles ar sviestu alsuojančius kruasanus… Neprošal rytinė poezija ar garuojančio espresso kvapas…? Medinukas esu, keliauju be pigių oro linijų pagalbos. Žiūrėk.

Thierry-sestadienis1

       Štai.. Bagetė, dvi gardžios bandelės, tarp kurių Nepolietis, kava su pienu… Esu Monmartre, vos atsikėlęs, raukšlėtų veidu ir be gyvenimo džiaugsmo, tačiau čia, kur tuoj pasirodys pirmieji dailininkai, siūlantys nupaišyti greitą portretą. Išsitraukiu akordeoną ir plaukiu mintimis, kur kadaise sutikau lapkritį, kitąkart pajutau kas yra pavasaris balandį…

Thierry-sestadienis-2-Monmartras

      “Madame? Monsieur? Le Portrait?“ – ištaria gatvėje apgobtais pečiais vyriškis, matyt, svajojęs būti kino aktoriumi, o dabar tiesiog… Aktorius…; Šalia manęs pradeda šnabždėtis…  Paryžius… Paryžius… Vilnius (pagalvoju). Ateina keli lankytojai su bičiuliais, kurie diriguoja magiška dirigento lazdele, kitas bičiulis turi metronomą… Susiloja vienas su kitu… Pastebiu, kad Maestro kelia tempą, jis greitėja, greitėja, toks džiugus! Spėja diriguoti, bet ir nužvelgt uoliai dirbančią padavėją…

This slideshow requires JavaScript.

       Gera yra čia… Tikrai gera ir tuoj pat susigraudinu… Kaip išlaikyti visa tai gyvenant po saule… Draugai… Vos 15min.-20min. kelio pėsčiomis nuo Vilniaus Naujamiesčio rajono ir esi čia, kur pinasi ne tik saldūs migdoliniai kruasanai bet ir romanas… Džiaugiesi galimybe būti stebuklo ir malonios šventės dalimi… Visi dėvime šypsenas šventadieniais… Bent taip minima grupės Beirut dainoje „Sunday smile“… Paprasta dalintis šypsena…

Svente-Thierry

       Rytas išaušo… Čia pat mirksi kelios poros mašinų, susijungusių tarsi traukinio vagonai, pilna antakių, besidžiaugiančių akimirkomis. Pro didelę bandelę lange, tarsi pro povandeninio laivo triumą, žvelgiu į lauką… Čia pat, už stalo, vaikis Valera su šaunia mama, atvykęs pirmąkart į Vilniaus Monmartrą… Jis greitai susibičiuliauja su dirigentu ir juoduoju metronomo savininku. Kultūringai moja man… Pamoja išeinant… Linkiu sugrįžti į šį pasakų miestą…

      Juk čia – kaip ir ten… Kur balandžių maitintojas ir nykštukai kavinėje… Tik savaip, jei moki keliauti…

       Sutikti rytą mieste, tarsi gimti iš naujo, tokios mano mintys gyvenant Vilniuje… Šeštadienį… Sekmadienį… Anksti rytą keliauti pėsčiomis iš Naujamiesčio kertant Šv. Mykolo gatvę, rotušės aikštę, stebint kintantį miestą, stebint bundančius žmones jame, užsukančius į kavinę… Svajojančius su šypsenom…

Labanaktis… ir… Labas Medinis rytas… Gyvenime!

Su daina…

Kartais Darnoje šiam Pasaulyj ir svajonėse,

Medinukas

P.S. Tai kas gi nudžiovė Pikaso paveikslą?

Pikaso-pompidou

Paskelbta temoje Kelionės ir apsilankymai | Pažymėta , , , , , | Komentarų: 2

Pasiklydau Užupyje. Tačiau susitikau su Šventaisiais…

      2013m. vasario 6 d. Medinukui ieškant BEF (liet. Baltijos aplinkos forumo) Užupyje ir kalvystės muziejaus, teko paklaidžioti svajingomis gatvėmis ir tiesiog atsipalaiduoti.

      „BEF’as“ įvardina save įsikūrus Užupio g. 9/2-17, ko atrasti man nepavyko.      Pabandysiu tai padaryti šiandien, vasario 8 d. Kur nukeliausiu šįkart?

   Nenusiminęs, jog neradau bičiulių aplinkosaugininkų, ėjau pasaka dvelkiančiomis gatvėmis. Tikrai, Užupis yra kita šalis, kita Respublika, nei visiškai šalia esantis senamiestis. Užupis turi išskirtinai savo orą… Turiu omenyje aplinkos alsavimą…

    Eidamas lėėėtai-lėėėtai, svajingu žingsniu, galvojau apie šalia įsikūrusią prancūziškų bandelių kepyklėlę ir gyvenančius Respublikoje žmones, pavasario pažintines ekskursijas… Darkart prisiminiau Paryžiaus Monmartrą, o namuose paliktą akordeoną…

     Pagaliau atradau kalvystės muziejų, kurio durys buvo taip pat uždarytos… Ant jų kabėjo raštelis „Išeiginės nuo vasario 5 iki 7 dienos“. Nusišypsojau. Žvilgtelėjau pro langelį į muziejaus vidų, pajutau kaimo dvelksmą ir tuo pačiu dar vieno mažo pasaulėlio esatį…

     Atradus Saulę, kalvystės muziejaus lange, prisiminiau mistiškąjį kalvį Teliavelį, kuris meistrauja mūsų Dangiškąją Šviesą savo dirbtuvėse. Juk žmogus užsiėmęs svarbiu darbu! Todėl priverstas apsimesti, jog atostogauja… Supratau ir nuskubėjau ant Gedimino kapo kalno, kur radau rymančias varnas ant sniegu nukloto kilimo. Kylant kalnu, dzingtelėjo mintis: „štai kodėl protėviai dėjosi meškos nagus į kapus, išeidami anapilin“. Užlipti leduotu šlaitu, ypač netvarkingais mediniais laiptais, kurie reikalauja atnaujinimo – tikras žiemos išbandymas!

     Išsiilgusiems atrakcijų žiemą, Medinukas rekomenduoja išbandyti Gedimino kapo kalno šlaitą. Mieste, čia pat, keli žingsniai nuo Užupio gimnazijos…

     Užsiropščiau. Visos varnos pakilo į medžių šakas, ir aš jų atsiprašiau, sutrukdęs ramybę grožėtis Vilniumi. Užupiečiai mini, jog nuo kalno atsiveria gražiausi vaizdai į miestą.

     Taip gera, ramu… Pastebėjau kelias minutes apnuogintas medžių šakas, maloniai nužvelgiau akimi pamėgta medyje suoliuką, kur kartais nusėdęs groju dūdmaišiu. Ilgai neplaukęs mintimis, nusprendžiau žygiuoti toliau, nes dar keli susitikimai laukė, o spėti visur laiku – svarbu.

     Įamžinau aukurą, belaukiantį savųjų lankytojų, kurie nuolat jame įkuria Protėvių Ugnelę, menančią sugrįžtančią Saulę gimtojoje Žemėje, Motinos glėbyje. Aukuro Ugnis, anot Protėvių, yra Saulės atvaizdas Žemėje. Įkuriant Ugnį, mes artimiau pabendraujame su Dangiškąją Meile, jos teikiama šiluma, Gyvybe… Lygiai taip, kaip Saulė šildo mus visus tolygiai, visi jai esame vienodi, taip ir aukuras priima kiekvieną, kuris atėjo į bendrą ratą sušilti bendrystėje… Mūsų Asmeninė Gyvybė, tai yra Saulės Spindulys širdyje… Kiekvienas esame Šviesa… Lietuvių kultūros paveldo dainynuose yra 700000 dainų, kurios kalba apie žmogaus darnų sugyvenimą su gamtos ritmu, menant jog visa, kas sukurta pasaulyje yra viena bendra Šeima…

This slideshow requires JavaScript.

     „Kur gauti sriubos Užupyje“? Sukosi mintys einant į Gedimino kapo kalną. Yra kelios geros vietelės Užupio Respublikoje. Nuolat skani sriuba verdama restorane „Prie angelo“. Ten galima paragauti lašišinės (žuvinės) sriubos, gardžios guliašinės, virtų daržovių kūrinių… Tarp šių vandenų, rekomenduoju medaus girą, kaip unikalų, gaivinantį gėrimą, kurį padavėja atneša patiekus į mažiuką stiklinį ąsotėlį…

     Kita vieta, pakilus į kalną link Užupio gimnazijos, yra „Torres“ restoranas, kur teko ragauti trintų daržovių sriubos, ypatingai atgaivinančios žiemą. Restoranas vaišina gardžiu maistu, kurį teko ragauti, o taip pat vaizdingu reginiu lauke įkurtoje terasoje.

     Tačiau didžiausią pagarbą atidaviau Užupio Respublikos senbūviams – „Šnekutis“ kaimiško alaus barui. Kuriame, atvykęs, užsisakiau guliašinės už 6Lt. Nedidelė porcija – tačiau nuotaiką pakylėjo. Juk Šnekučio atmosfera, perpildyta alaus bravoro kvapu, kaimiškos medienos ir židinio šilumos – tai dar vienas pasaulėlis, ištraukiantis mus iš niūrios kasdienybės. Ten galime atsipūsti: užkrimtę patiekalų vadinamų tradiciniais, paragauti kaimiškos giros ar pabendrauti su artimu bičiuliu prie tikro, gyvo alaus, kurį pateikia mums Lietuvos mažosios alaus daryklos.

     Viduje vakarieniauti buvo karšta (žemiau matome rasojančias nuotraukas), tad išsirioglinau į lauką, kur leidau sau prisėsti prie medinių stalų. Lauke tvyrojo pavasaris…

     Šnekutyje susitikau su giminėmis Medinukais iš Pasvalio… Peržvelgiau Užgavėnių šventės Išmintį, kuria papuoštas baro vidus ir išorė (žr.nuotraukas apačioje). Ir keliavau link gintaro galerijos, kur mano vakaras pasibaigė Labanoro dūdos melodija ir gintaro galių spindesiu… Nusipirkau kelis vakarykščius, nukainuotus kruasanus su miglolais… Bet!!! Bet!!! Kas nutiko!?! Skaityti toliau…

This slideshow requires JavaScript.

     Aplankius „Už Tibetą“ krautuvėlę, netoli Užupio menų inkubatoriaus (UMI), sutikau kelis gerai žinomus Lietuvoje veidus…

     Ar galite įsivaizduoti, kad šalia UMI su manimi pasilabimo „begpekeris“ (liet. keliautojas) Jėzus? Tuomet, deklamuodamas eiles, ant UMI pakraščio, atskrido pačiulbėti Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vildaugas! Netikite? Žiūrėkite nuotraukas!

This slideshow requires JavaScript.

Ramybės dvelksmą atradau Tibeto skverelyje… ॐ Ir gintaro galerijos rūsiuose įrengtoje alkoje… ॐ

This slideshow requires JavaScript.

Vėliau, vakare… Vilniuje skambėjo sutartinės…
Tai tiek, šiam kartui.

Paklydęs ir vėl atsiradęs,
Keliautojas Medinukas.

Paskelbta temoje Kelionės ir apsilankymai | Pažymėta , , , , , , | Komentarų: 5

„1000 vietų, kurias turi aplankyti prieš mirdamas“ JAV žurnalistė paminėjo Lietuvą

       Jus pasitinka šventinis tortas iš dešimtosios kasmetinės „The New York Times Travel“ parodos. O Medinukas siūlo skaityti straipsnį toliau, jis bus kiek saldesnis…

tortas-JAV-parodoje

       Lietuvos turizmo departamento darbuotojai lankėsi JAV, Niujorke, vykusioje 10-oje tarptautinėje turizmo parodoje „The New York Times Travel Show“. Minima, kad parodos dalyviai, žiniasklaida, JAV turų operatoriai sutelkė dėmesį į Lietuvos stendą.

      Valstybinio turizmo departamento direktorė Raimonda Balnienė pakomentavo dalyvavimą turizmo parodoje, susilaukus dėmesio: „Daugiausia klausimų teko atsakyti apie tradicinę Lietuvos virtuvę, kulinariją. Pavyzdžiui, kulinarinės degustacijos metu, po Lietuvos turizmo pristatymo, ypač daug komplimentų sulaukė obuolių sūris su gintaro rūgštimi, juoda duona, pagardinta riešutais ir džiovintais vaisiais, šakotis. Be to, kaip ir tikėjomės, amerikiečius domino tematiniai žydų paveldo maršrutai Lietuvoje. Pasitvirtino ir šiuo metu ruošiama bendra Baltijos šalių turizmo koncepcija – tolimosiose rinkose, tokiose kaip JAV, Japonija, Kinija, pozicionuoti Lietuvos, Latvijos, Estijos prekės ženklą „Atostogos trys viename“. Nes amerikiečiai keliaudami į Lietuvą dažniausiai domisi galimybe tos pačios viešnagės metu aplankyti ir kaimynines šalis“.

        Turizmo parodoje dalyvavo Patricija Schultz, knygos „1000 vietų kurias privalai aplankyti prieš mirdamas“, autorė. Lankytojams autorė pristatė seminarą ir knygos turinį, į kurį yra įtrauktos dvi Lietuvos vietovės.

     Lietuvą, žinoma kelionių žurnalistė bei „Travel Channel“ laidos prodiuserė, pavadino vienu iš stebuklingiausių Europos kampelių bei savo naująja meile.

       2012 m. pasirodžiusiame antrajame knygos leidime, išskirtas Vilniaus senamiestis bei Kuršių nerija.

       „Banguoti, laukinės gyvybės pilni pušynai, viliojantys paplūdimiai, didžiulės smėlio kopos, besileidžiančios link jūros, formuoja vieną įspūdingiausių kraštovaizdžių Baltijos šalyse. Kuršių nerijos, vadinamos „Baltijos Sachara“, miškuose klajoja: elniai, briedžiai, šernai, o tradiciniuose pajūrio kaimeliuose žvejai teberūko žuvis pagal senovinius receptus“, – taip P. Schultz knygoje pristato Kuršių neriją. Ji pataria čia atvykti stebėti migruojančių paukščių, aplankyti Tomo Mano namelį Nidoje, paplaukioti Kuršių įlankoje, užkopti į Parnidžio kopą bei nuvažiuoti dviračiu iki Juodkrantės.

       Lietuvos sostinėje autorei didžiausią įspūdį paliko senamiesčio architektūra, Katedra, saulėlydžio stebėjimas nuo Gedimino pilies kalno, Pilies gatvė, fotogeniškoji Šv. Onos bažnyčia ir Genocido aukų muziejus.

       Be to, šie pasakiški Lietuvos objektai yra ir naujoje mobilioje programoje, ten „1000 vietų, kurias turi aplankyti prieš mirdamas“ bendruomenė gali dalintis įspūdžiais bei nuotraukų akimirkomis apie knygoje, parduotoje net 3 mln. tiražu visame pasaulyje, aprašytas šalis, turistinius objektus.

„Nuostabu!“,- ištarė saulės nušviestu mediniu veidu besišypsantis Medinukas…

Dar kelios nuotraukos iš parodos Juntinėse Amerikos Valstijose…

Paskelbta temoje Kelionės ir apsilankymai | Pažymėta , , , , | Komentarų: 1

AdVentur turizmo ir laisvalaikio paroda 2013 keičia pamėgtą Vivattur.

Medinukas mintimis Aukštaitijoje.

Medinukas mintimis Aukštaitijoje.

     Kasmet lankiausi turizmo parodoje Vivattur, kurią organizuoja: Litexpo parodų rūmai, Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos turizmo asociacija, Lietuvos Respublikos turizmo rūmai. Ieškodavau įdomių stendų, atvykusių šalių iš užsienio prisistatymų, unikalių, kūrybiškų idėjų gerinti turizmo sritį Lietuvoje, pasaulyje. Namo, lyg grobį, parsinešdavau reikalingų žemėlapių, keliaujant po Lietuvą, kaimynines šalis. Ir vieną kitą atviruką, pasakiškai menantį lankytiną objektą.

     Tai tas renginys, kuriame atrandi polėkį keliauti ir dalintis įspūdžiais aplink save… Tai daro kelionių agentūrų įkūrėjai, kelionių organizatoriai, nacionalinių parkų darbuotojai ar atsakingi atvykeliai iš svečių šalių.

     Skambant „Dainavos girių garsams“, įrašytiems Vidmanto Blažio, džiaugiuosi sutikęs svečius iš Nepalo, kurių darni komanda papuošė 5-sios salės patalpas. Gerbiami svečiai buvo pasipuošę tradiciniais drabužiais arba kepurėmis. Jų stalai nukrauti budistiškais suvenyrais, o sekmadienį, kartu atvykę vienuoliai melsis. Nepalo svečiai neužgožė „Magelano kelionių“ marokietiškos, beduinų, palapinės iš natūralių medžiagų, kur trumpai pasigrožėjau fotoalbumu, aprodančiu Maroko apylinkes, žmones… Dar iki tol spėjau nužvelgti svečių iš Latvijos stendą, kuriame pagrindiniai veikėjai buvo spalvoti gyvūnai: varlės ant riedlenčių rampoje, briedžiai, meškos… Taip taip, tai Gaujos nacionalinis parkas Latvijoje, pakėlė nuotaiką šiuo stendu. Broliai latviai išradingi, pamenu vienų metų pieno muziejaus stendą „Vivattur“ parodoje, kur kišojęs karvės pasturgalis iš medinės tvoros, buvo nusėtas rudomis, gerai bent nenatūraliomis, minomis aplink.

Gaujos-nac-p

     Mano rankose buvęs „Medinukas“ patraukė dėmesį iš Pskovo apskrities atvykusių merginų, kurios rekomendavo pasidomėti suomių kilmės mažuma, gyvenančia miesto apylinkėse. Klausė ar ruošiuosi skandinti savo medinį draugą, atsakiau, kad neseniai jis buvo išgelbėtas nuo ugnies gniaužtų židinyje, tad jis pasiruošęs gyventi ir pamatyti Lietuvą šią vasarą. Gal net užsienio šalis. Pskovas įstrigo mano galvoje… Girdėjau apie jį darkart gido kursuose, kai kalba ėjo apie Daumantą, nužudžiusį Lietuvos karalių Mindaugą ir besislapsčiusį Pskove, kur jis pavadintas Šventuoju ir palaidotas cerkvėje… Kche…
Džiugesne gaida! Tęsiu toliau. Sutikau pažįstamų veidų, VUŽK buvusią pirmininkę Urtę, kuri pasilabino gražia šypsena veide ir baltų kultūra gyvenantį Valentiną. Su kuriuo pasilabinus, nudžiugau, kad šis bičiulis Klaipėdos krašte plėtoja turizmo veiklą. Ant kaklo kabanti apvali gintarinė spurga („donutas“) džiugino akį, tuo pačiu kėlė mūsų abiejų nuotaikas, minint baltišką gyvenimo būdą ir mūsų svajones. Planuoju vasarą aplankyti pajūrį, pakeliauti pėsčiomis krantine, apvažiuoti dviračiu Kuršių Neriją. Tuo pačiu, sužinojau, kad pajūryje įmanoma apsistoti indėniškuose tipiuose, sudalyvauti šamanų apeigose, trumpai susipažinti su indėnų gyvenimo būdų. Nuostabu, pamaniau. Vėliau gavau šios veiklos lankstinuką iš pačio idėjos sumanytojo. „Vinetu kaimas“ – tai autentiška Šiaurės Amerikos indėnų stovyklavietė, įsikūrusi vaizdingame Danės upės slėnyje. Ten taip pat būna žiema kaip matome…

Vinetu-kaimas-prie-Danes upes

     Iškart po pokalbių, nukeliavau į 3-iąją parodų salę, kur nustebau išvydęs žalumą. Vos įžengus į „Atrask Lietuvą“ aplinką, buvau pakylėtas dekoracijų. Iš tolo, patalpų sienos spinduliavo patrauklią didybę. Tiesiog traukė prieiti prie šypsenomis papuoštų žmonių veidų.

    Tačiau, nesustojęs prie stendų, kurie tikrai buvo įdomūs  (atkreipkite dėmesį į nuotraukas apačioje), nulekiau į paskaitos pristatymą apie gražiausias Lietuvos vietas keliaujant pėsčiomis. Aktuali tema, pagalvojus apie vasaros kelionę po Lietuvą, pagal darnaus (eko) turizmo principus.

zalieji-stendai
Medinukas-prie-stendu     „Atrask gražiausias Lietuvos vietoves keliaudamas pėsčiomis“  paskaita, pristatyta VSTT tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, sudomino Medinuką. Gerbiama Rūta klausia susirinkusių: „kodėl pėsčiomis?“, pati ir atsako, kad Lietuvoje daug vietų, kurias pasieksi tik priėjęs kojomis. Projektoriaus nuotraukose atsirado Seredžiaus piliakalnis, kuris buvo tokių objektų pavyzdys. (žr.nuotraukų galeriją apačioje).

     Keliaujant pėsčiomis ar dviračiu, takus palydi šalia statomi apžvalgos bokštai. Vienas jų, šįmet pradės veikti Aukštaitijoje and Lygūmų kalno. Medinukas ketina jį aplankyti šią vasarą, keliaudamas Aukštaitijos nacionaliniame parke. Taip pat VSTT direktorė, paminėjo, kad atnaujintas Ladakalnis, kurio turizmo infrastruktūra yra pritaikyta užlipti ant  kalno trimis takais. Tikimasi, kad šis kalnas, kurio viršūnėje stovint matomi šeši ežerai, pritrauks didesnį turistų dėmesį, nes jau dabar Ladakalnį galima apeiti pėsčiųjų taku ir apžiūrėti kalną nuo įrengtų valčių prieplaukų. Prieš keletą dešimtmečių užkopęs į beveik 200 metrų virš jūros lygio iškilusį kalną, žymus gamtininkas Česlovas Kudaba pirmasis pastebėjo nuo čia atsiveriantį nuostabų grožį.

This slideshow requires JavaScript.

     Maršrutus, keliaujant pėsčiomis, padeda sudaryti turizmo informacijos centruose dirbantys darbuotojai. Keliaujant pėsčiomis – daugiau pamatai, išgirsti, gali atsargiai paliesti aplinką, atrandi naujas vertybes. Ypač artimai pajusi gamtą, gyvendamas palapinėje. Medinukui kirba širdelė ir veidą papuošia šypsena, girdint tokius direktorės žodžius… Ji pamini, kad pažinti savo kraštą yra svarbu! Tuo pačiu, keliaujant pėsčiomis, geriau pažinsi save, judėsi gryname ore, kas suteiks sveikatos amplūdį. Nacionalinių parkų teritorijose graži gamta ir įdomus kultūros paveldas. O! Taip! Medinuko galvoje, prabėgo mintys apie Kuršių Nerijos ir pajūrio pėsčiųjų takus… O taip! Laukia Medinuko kelionės…

      Direktorė minėjo Čepkelių raistą, siūlė pasidomėti kuo Žemei yra naudingos pelkės, taip pat kuo naudingos žmonėm… Skambėjo Viešvilės rezervato teritorija, nespėjau peržvelgt kuo ji ypatinga. Internete rašo, kad jame yra laukinė, nepaliesta žmogaus, civilizacijos, gamta. Rezervatas turi griežčiausią saugomos teritorijos lygį. Kad neprarastume dar likusio gamtos paveldo ir tam, kad taptume šiuolaikine išprususia ir gamta besirūpinančia visuomene yra steigiamos įvairios saugomos gamtinės teritorijos. Daugiau informacijos (Viešvilės gamtinis rezervatas). Čia uždrausta bet kokia žmogaus ūkinė veikla. Tuo siekiama sudaryti sąlygas gamtai tvarkytis pačiai, kaip priešistoriniais laikais. Yra daugybė augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, kurių išlikimui būtinas neliečiamas, trūnijančios medienos pilnas miškas ar paprasčiausia ramybė. Rezervatas tarnauja estetiniams, ekologinės pusiausvyros palaikymo ir praktiniams poreikiams.

  Medinukas svajoja…, kad tai yra svarbu suprasti. Todėl keliauti pėsčiomis, dviračiu, bent jau visuomeniniu transportu – būtina, netik saugomose teritorijose… Keliauti mažomis grupėlėmis ir grožėtis gamta, šviestis patiems: kokia ji turtinga ir šviesti visuomenę, draugus…

     Pakėlė nuotaiką nuskambėjęs Šavašos upėlis ir pėsčiųjų takas, Gražutės regioniniame parke, kuriame pilna augalų ir mitologinių paminklų. Pėsčiųjų takas atgija, kuomet kaimo gyventojai vaidina mitologinius personažus. Vaikai tampa kaukučiais, lydinčiais kelyje, o iš senųjų žynių, krivių, raganų, sužinai apie Deives Mildą, Laimą, Žemyną bei augalų gydomasias savybes. Taigi pėsčiųjų tako paveikslą pagyvina viso kaimelio gyventojų pasirodymas.

      Pažiūrėkite į Lietuvos gyventojų dar neatrastą Lino verdenę. O gal kam teko lankytis bičių muziejuje, Stripeikių kaime, Aukštaitijos nacionaliniame parke? Jį pagaliau žada atnaujinti!

      Smagu, kad Lietuvoje kelis metus veikia BEF (Baltijos aplinkos forumo) projektas „keliaujantiems lėtai“ (daugiau informacijos čia). „Lėtumas galėtų būti pats veiksmingiausias sprendimas norintiems prisidėti prie pasaulio gelbėjimo – siekiant darnos ir gyvenimo harmonijos bei neperžiangiant žemės galimybių ribų“, – sakė žinoma darnaus vystymosi teoretikė amerikietė Donella Meadows. Pasak jos, užuot eikvojusi energiją kovai su pasaulio blogybėms, visuomenė turėtų pirmiausia sumažini gyvenimo tempą. Stabtelėjimas padėtų išspręsti daugybę aplinkosaugos problemų, didžiąja dalimi kylančių iš to paties sąmyšio.

     „Turbūt, panašiai ir kelionėse“ – pamanė Medinukas – judėdami lėtai, turime daugiau galimybių pajusti tos vietos dvasią, aprėpti visumą, pamatyti už horizonto siekiančius tolius – vandenis, miškus, pievas, atkreipti dėmesį į kvapus ir garsus. Tam neužtenka patrepsėti prie informacinio, pažintinio tako prieigose ar trumpam užlipti į apžvalgos bokštą. Prasmingoms kelionėms reikia laiko – parymoti patikusioje vietoje, persimesti žodžiu su vietos gyventojais, padėti jiems dienos darbuose, praleisti naktį – įsibūti tame kraštovaizdyje.

      Baigus pasakojimą apie pėsčiųjų keliavimą saugomose teritorijose, Gerbiama Rūta Baškytė uždavė kelis klausimus susirinkusiems smalsuoliams iš paskaitoje nuskambėjusios informacijos turinio, pažadėjusi puikias dovanas atsakiusiems. Ką gi, tarp laimėtoju buvo ir Medinukas, atsakęs kuriame Lietuvos regioniniame parke yra Pučkorių piliakalnis. O! Ar žinai Tu, Mielas Skaitytojaum kus jis yra? Taigi, atspėjau ir gavau dovanų „Dainavos girios garsai“ įrašą, kuriame Vidmantas Blažys dalinasi kruopščiai įrašytais paukščių balsais girioje. Tos girios retai lankomos žmonių, tad miškų plotai teikia išskirtines sąlygas retiems ir slaptingiems gyvūnams…

      Medinukas tikisi surengti arbatos ragavimo ceremoniją, skambant paukščių balsams, Vilniaus senamiestyje įsikursiančiame „Woodentravel“ biure…

Verdenes-kapitonas     Po paskaitos, Adventur parodoje, sutikau XVa. LDK laivės „Vytinė“ kapitoną, kuris Trakuose laukia savo mylimosios. Medinukas pasislėpė už lagamino nuo rūstaus (o gal meilaus? <3) kapitono žvilgsnio, siūlančio sudalyvauti švietimo programose.

     Taip pat, mūsų keliaujantis medinis draugas svečiavosi prie Lietuvos kaimo turizmo asociacijos parodų stendo, kur susipažino su turiningu pirtininku Ričardu iš „Angelų malūno“ gydžiusio jauną panelę vantų masažu, verslininku Antanu Gedvilu, gyvenančiu netoli Trakų, pasidalinusiu subtiliom mintim ir miela moteraite Laima, siūlančią panirti į kūlinarinį grikio paveldo sūkurį Pamerkių kaime, Varėnos rajone… Suspėjau pakalbinti Lietuvos etnografinių regionų darbuotojus, kurie nuolat pasitikdavo maloniomis šypsenomis, mane, Medinuką. Šypsenos supo dėl medinio netobulumo, dėl mano vėjavaikiškumo… Šypsenos tiesiog, dėl noro bendrauti!

     Besidžiaugiant paskutinėmis akimirkomis parodoje, dar spėjau šį tą smagaus nuveikti. Pagrojau Labanoro dūda (lietuviškuoju dūdmaišiu) prie pirties bičiulių stendo. Mieli draugai atitarė mušant vantomis ir lazdelėmis ritmą, kuris atstojo būgno dundesius. Sutarėme, kad būtinai pratęsime ateityje mūsų muzikinės kompozicijos skambesį. Apsilankiau prie šiaurietiško žygiavimo stendo, kur sutikau tris gyvybingus „NWStyle“ darbuotojus, entuziastus ir kartu žygiavimo mokytojus, kurie pasitiko Medinuką, palaikant jo keliones po Lietuvą pagal darnaus (eko) turizmo principus, ypač keliavimą pėsčiomis, kurį aprašiau viršuje…

      Labai džiaugiuosi susitikimu su žurnalistu Vytautu Nosevičiumi, kuris padovanojo „Kelionės ir pramogos“ žurnalą, kurio pagrindinė tema yra „10 naujų maršrutų Lietuvos saugomose teritorijose“. Už tai, Jam, su džiaugsmu, atsidėkojau apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ garso plokštele „Giesmės Valdovui Gediminui“, kur skamba dūdmaišio melodijos, sutartinės ir dainos, įkvėptos lietuviškos gamtos ir Vilniaus miesto.

     Išvykstant iš parodos, sutikau pažįstamą veidą, žaliųjų iniciatyvų Mokytoją, Baltijos Frankas-Wurftdviračių asociacijos direktorių, Žali.lt narį, Franką Wurft.  Kuris įsikūręs dviračių nuomos tašką „Velo-city.lt“ Naujamiestyje, netoli aktyvaus sporto centro „Kablys“. Mane, Medinuką, svetingai pasitiko, kiek suprantu norėjo pabučiuoti į blakstieną. Šyyypt))).

      Čia dar šiektiek pagiriančių minčių apie Lietuvą ir turizmo informacijos centrus iš VSTT darbuotojų. Jos skamba taip, kad  Lietuva – žalia šalis, turinti potencialą pažintiniam turizmui plėtoti. Unikali gamta, kraštovaizdžių įvairovė, retos augalų ir gyvūnų rūšys, gamtos ir kultūros paveldo objektai – mūsų krašto turtai, kuriuos galima išvysti apsilankius Lietuvos saugomose teritorijose.

      Kiekvieno lankytojų centro ekspozicija turi pagrindinę temą, atskleidžiančią saugomos teritorijos savitumą. Sartų regioninio parko lankytojų centro tema – „Unikalus Sartų ežeras“. Anykščių regioniniame parke gamtos vertybės perteikiamos per rašytojų ir poetų mintis. Krekenavos regioninio parko tema „Nevėžio senvagių įvairovė“ įdomiai atsispindi ekspozicijos interjero dizaine – upės kilpos tarsi kybo ore.

      Garso įrašai su paukščių balsais ar krašto sakmėmis, filmai apie saugomas teritorijas, herbariumai, galimybė pamatyti retas rūšis, reljefiniai regioninio ar nacionalinio parko maketai, interaktyvūs žaidimai, smegduobių ar kalvų geologiniai pjūviai, archeologinis paveldas – visa tai ir dar daugiau pamatysite moderniose lankytojų centrų ekspozicijose. Lankytojas ekspozicijoje turi pasijusti aktyviu dalyviu, o ne pasyviu stebėtoju…

      Žaismingai ir kūrybiškai sudominus atvykusį į lankytojų centrą, siekiama pristatyti saugomų teritorijų vertę ir pakviesti dažniau lankytis gamtoje.

      Paroda Adventur 2013, kad ir dalyvavus vieną, trumpą dienelę, iš visų trijų – atvėrė gaivaus oro gūsį, gamtos Meilės ir kelionių po Lietuvą belaukiančiam Medinukui.

Keliaukime darniai, lėtai ir atsakingai, Mieli Bičiuliai!

Jūsų dėmesio reikalaujantiskartais nuoširdus, Medinukas.

Paskelbta temoje Kelionės ir apsilankymai | Komentarų: 1

Apie prancūzus Vilniuje iki 2013-ųjų metų slenksčio peržengimo

       Dirbant viešbutyje, daug kartų mąsčiau apie tai: kuomet nekeliauji po pasaulį, o tenka sedėti už registratūros stalo ir pasitikti skambiu sveikinimu atvykus svečią, būtent – pasaulis atkeliauja pas Tave. Nuo amerikiečio, Pasaulio muzikos žvaigždės, Markus James, kurį lydi du afrikiečiai, folkloro muzikantai iš Wassonrai, atlikę pasirodymą „Gera muzika gyvai“ festivalyje. Iki Kazachstano diplomatinių pasiuntinių Lietuvoje.

       Teko pabendrauti su daugeliu pasaulio tautų, pajusti žmonių asmenybes, ypatumus, atidirbus nuotaikingus metus „Algirdas city hotels“ viešbutyje.

    Apie viešbutį papasakosiu kituose įrašuose. Dabar paminėsiu dar vieną teigiamą galimybę pakeliauti neišvažiuojant iš gimtojo krašto. Internete yra puslapis, pavadinimu „Couch Surfing“, kur įkurta bendruomenė, siekianti suteikti nakvynę keliaujantiems žmonėms. Kiekvienas užsiregistravęs asmuo sukuria savo unikalią anketą, kurioje matome jo duomenis. O kiti lankytojai gali patvirtinti asmens patikimumą ir pateikti šališką/nešališką informaciją apie jį. Medinukui teko kelis kartus keliauti į užsienį ir priimti svečius, tokiu būdu atrasti šaliės užkulisius, paragauti visų lankomos vietovės prieskonių. Mano namuose buvo apsistoję: britas, kelios lenkaitės ir lietuvis. Pats kelis kartus „plaukiojau“ Paryžiaus guoliuose. Kiek vėliau nutraukiau savo nakvynės pasiūlymą Vilniuje ir palikau tik galimybę susitikti arbatos puodeliui arba tiesiog pasivaikščioti mieste, aprodyti įdomybes.

      Tačiau. Artėjant 2013iesiems metams, šventinio laikotarpio metu, gavau žinutę nuo prancūzų poros, susiruošusios pakeliauti Baltijos šalių keliais. Paminėjo, kad yra susidomėję mano profiliu ir prisistatė. Vienas iš jų buvo muzikantas, grojantis Balkanų melodijas, dainuojantis prancūziškai, dažnai improvizuojantis jaunuolis ir mergina, turinti žavią plačią šypsena, kuria teko pasigrožėti gyvai. Rafaelis, toks prancūzo vardas, pasakė, kad ji, Šarlotė, juokiasi labai dažnai, todėl yra tinkama pakeleivė. Abu pasidalino mintimis: esantys ramaus būdo žmonės, norintys pamatyti šalies kraštovaizdį, užmiesčio teritorijas bei pasiteiravo gal ką nors galiu pasiūlyti Naujųjų Metų naktčiai. Paminėjau, kad gruodžio 31d. pasirodysiu „Midnight in Paris“ vakarėlyje, Lofto menų fabrike, kur grosiu akordeono melodijas ir su širdies drauge atliksim kelias Editos Piaf dainas. Tad prancūzų užklausa pasirodė įdomi ir esanti pakeliui į virsmą, stebuklą kituose metuose. Juk jei toks,  simboliškas/prancūziškas susitikimas pasitaiko gyvenime, manau tai šioks toks ženklas gruodžio 31d. išvakarėse. Beje, dar vienas pašėlęs reikalas, kad paieškos dalyje surinkę žodį „akordeonas“, rado mano anketos duomenis ir tai buvo pastūmėjimas Jiems atvykti į Vilnių. Maloniai nustebino, su kuo ir pagyriau, kad išdrįso parašyti man, nors ir nesiūlau nakvynės.

Šarlota

Rafaelis

Prancūzai žadėjo atvykti sausio menėsio pradžioje, tačiau jų planai greitai pasikeitė ir jie pasiprašė susitikti 29, 30, 31 dienomis.

      Vieną naktį, 29d., juos pražiopsojau. Atsakiau į jų užklausą tik dienos vakare, pamatęs  žinutę „Couch surfing“ tinklapyje. Jie tuo metu svečiavosi „Šnekučio“ alubaryje ir paminėjo, kad praleis naktį „Hostel Gate“ nakvynės namuose. Tačiau, kitą dieną būtinai norėtų pasimatyti. Susitarėm, susitiksime prie Vilniaus rotušės pastato. Labai dėkojo už mano atsakymą.

      Po Jų apsilankymo, prisiminiau, kad jei sutikau priimti žmones namuose, išanksto turėjau Jiems parašyti savo buto adresą bei asmeninio telefono numerį bendruomenės
puslapyje. Jei būčiau tai padaręs laiku, tuomet ivengčiau vienos dienos svečių klajonių. Tačiau viskas susiklostė puikiai. Apsilankyti viename iš Vilniaus „hostelių“, manau, tai irgi miesto užkulisių pažinimas.

       Sekmadienio dieną praleidau laiką iki pietų mieste su mano širdies drauge ir jos sūnėnu. Beje, apsukome garbės ratą  elfų vairuojamu šventiniu traukinuku aplink Vilnių.

      2val. 45min. susitikau su pora. Mane pasitiko nuotaikingi žmonės, su spindesiu akyse. Apsikabinau Rafaėlį, Šarlotę, ji tradiciškai besisveikinant pabučiavo tris kartus į mano žandus. Prisiminiau, kad lietuviai dar nėra pratę taip sveikintis, bent jau aš, Medinukas. Be abejo tokios kultūros plėtrą įmanoma pastebėti Lietuvoje, ypač merginų aplinkoje. Nuoširdu, jei tai yra be veidmainystės, kaukių. Tikrai nuoširdu!Tačiau, mūsų temperamentas yra kitoks… Koks?

      Pasiteiravau ar svetingas Jiems Vilniaus miestas. Ar patenkinti žmonėmis, sutiktais gatvėje. Prancūzai buvo susižavėti sostine. Mes judėjom Vokiečių gatve, kadangi nusprendžiau greitai aprodyti kas yra šalia. Daug planų tądien sukosi mano galvoje. Papasakojau, kad Vokiečių gatvė, tarpukario metais buvo pilna „geschäften“ ir šaligatvis, viduryje, kuriuo vaikšto žmonės – tai buvo dar vienas namas, skyręs šią didžiąją gatvę ir dvi gatveles, kuriomis važiuoja mašinos. 2-ojo pasaulinio karo metais jis sprogdintas ir sugriautas. Matome nuotraukos montažą kaip tai galėjo atrodyti dabartyje.

Vokieciu gatve

Vokiečių ir Dominikonų g

     Aprodžiau svečiams daugiausiai filmavimų mačiusį kiemelį. Papasakojau, kad Vilnius yra unikalus vidiniais kiemeliais, kuomet drąsesni žmonės geba išsukti iš pagrindinių srautinių gatvių ir atrasti paslėptus miesto lobius. Ramybę ar pasaką? Taip buvo ir šįkart. Atradom ramybę viduryj miesto, kelias dygsniuotas siūles namo sienoje ir mistišką skulptūros biustą. Pabandėme užkilti į vieno tarpukario pastato palėpę, tačiau ji buvo uždaryta. Gaila, nes vieta ganėtinai erdvi ir įdomi. Ji priklauso vienuolynui bei ilgą laiką ten buvo galima prasmukt tiesiog pravėrus medines dureles, panašias į kaimo malkinės. Palėpėje, kur grindinys nuklotas dužusiom stogų čerpėm, pečiaus kokliais, dažnai rinkdavosi pankai, o gal gotai, kurie ragavo vyną, šampaną. Palėpėje esančios tarybinės lovos pakraščiai nukrauti buteliu lobynais. Tad laiptinės gyventojams, spėju, pabodo neformalų draugija. Kaip žinia, radome patvarią spyną, užspaudusią duris. Ką gi, paminėsiu tai, kad pro mažą, trikampinį, stogo langelį tame aukšte galima matyti dalelę Vilniaus ir esančių šalia bažnyčių bokštų… Toje pačioje laiptinėje neberadau svarbaus man užrašo, kuris bylojo žinią: „Kas mes tokie? Iš kur mes atėjom? Kur link mes einam?“. Tačiau džiaugiausi, kad porai patiko siauriausia Vilniaus mieste „įsimylėjėlių arka“.

      Pasipasakojęs savo svajones, nuvedžiau jaunimą pro Mikalojaus bažnyčią link Jaunimo teatro. Sutikęs pažįstamą aktorę, pabrėžiau, kad teatras Lietuvoje yra ryškus šalies ir žmonių sielos atspindys, gilus ir konceptualiai jausmingas. Susilaukia daug dėmesio, pagyrų, nuo užsienio valstybių žiūrovų, ypač Rusijoje ir Italijoje, kiek numanau, mėgstami Nekrošius, Tuminas, Koršunovas. O dar kurgi Gerbiamieji J. Vaitkus, A. Latėnas, G. Varnas ir kiti, kiti, kiti… Paminėjau, kad šalia esantis BIX baras yra rokerių, pankų, alternatyvaus jaunimo vieta, kur galima pigiai ir skaniai pavalgyti, „išlenkt“ po bokalą alaus. Čia vyksta karaokės vakarai, o kas sugeba, gali pažaisti biliardą, pakilęs į antrą baro aukštą. Parodžiau baro tualeto rusį, manydamas, kad jis bus ganėtinai ilgas ir panašus į slėptuvę nuo bombardavimo, tačiau apsigavau. Prancūzai pajuokavo, kad jei taip padaryčiau kažkur jų šalyje, galėčiau būti išvarytas iš baro. Atsakiau jiem, kad suprantama, būčiau nuėjęs į kitą, labiau svetingesnį. Žinojau, kad jie kalba apie tai, jog lankantis bare, reikia užsisakyti baro patiekalą ir tik tuomet galima pasinaudoti „direktoriaus kabinetu“. Po šio apsilankymo, traukėm pėstute link Vilniaus halės turgaus, prasukome pro „Visų šventųjų“ barą, apie kurį taip pat palikau kelis gerus žodžius, kad šis baras įgavęs populiarumą tarp alternatyvių žmonių. Šiltojo sezono metu, vidiniame kiemelyje, čia vyksta koncertai. Atvažiuoja įdomių svečių iš užsienio. Baras turi du aukštus, pirmąjį ir rūsio. Rūsiai, anot baro senbuvių, yra XVIa. palikimas. Gera vieta išlenkti bokalą „Dundulio“, „Varniukų“ alaus, paragauti kaimiškos giros. Pasiteiravom, ar žada vakare kas koncertuoti, gavome barmeno neigiama linktelėjimą galva ir ejom toliau. Paminėjau, kad jei būtų atvažiavę sausio mėn. – atsirastų galimybė kartu improvizuoti su grupės nariais, kurie yra mano draugai. Kaip tik šiame bare planuojame savo pasirodymą 2013m. sausio 18., 22val. „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ hipnotizuos publiką neopantomimos, dainuojamosios poezijos pokštų kuokštais.

     Prasukant Halės turgaus aikšte, papasakojau, kad šioje vietoje kadaise buvo senoji miesto traukinių stotis, o šioje aikštėje teko susidurti su septyniomis čigonėmis, kurios bandė mane paveikti kerais, gal net prakeikti. Joms naudojant neurolingvistinius burtus, pastebėjęs tai – atsispyriau klastai. Tuo metu man pavyko išsikapstyti, tačiau kiek žmonių yra nukentėję? Girdėjau draugų pasakojimų, kuomet jie napamena kaip atidavė savo pinigines sutiktiems sukčiams. Turiu patirties, kad bendraujant romais gatvėje tikrai reikia būti atidiems. Sunku pasikliauti. Jokiu abejonių nekyla, kodėl atsiranda socialinė atskirtis. Jei romas kultūringas, sąžiningas, bendruomeniškas – jis vertas pagarbos! Labai geras filmas atspindintis šią etninę bendruomenę yra „Latcho Drom“. Vaizdai, o ypač garsai, spindi kultūra! Juk tai Indijoje gyvenusi gentis, keliaujanti po pasaulį. Tačiau, jei romas yra apgavikas ir aferistas, tai kodėl turėčiau jį vadinti romu? Kokia pagarba kultūrai, kai jos nėra? Kai šie, turintys gražią kultūrą žmonės, Lietuvos kaimuose vogdavo vištas, nusukdavo sprandus katinam, taip ir mūsų probočiai juos vadino, Gerbiamais čigonais. Smalsesni galėtumėte manęs paklausti kas buvo nutikę… Vertas knygos turinys.

      Toliau, priėjome „Arbatos Magiją“, kuri dailiais arbatinukais virš įėjimo durų, mielai paveikė mano bičiulių porą. Jie minėjo, kad būdami vakar mieste, kartą praėjo šią vietą. Džiaugiausi, kad jie vertina ramybę ir kokybiškus gėrimus. Kuo vėliau įsitikinau, gruodžio 31d.rytą. Arbatinę paminėjau geru žodžiu ir keliavome toliau link Barbakano.
Vilnius yra darnos miestas. „Jin“ ir „Jan“, moteriškos ir vyriškos, energijos vieta. Miestas Šventykla, dvelkiantis poezija ir įvairiakultūriais vėjais. Apdovanotas Neries upės vagų gaiva. Paminėjau jaunimui, kad nuo Aušros Vartų, manoma, tęsėsi didžiulis liepynas iki pat dabartinio Liepkalnio, o šalia katedros augo ąžuolynas. Tai moteriškosios ir vyriškosios energijos srautai miestui. Didžiuojamės svarbia šventė Lietuvoje Joninėmis (g.ž.k. Kupolės, Rasos šventė), kurių metu gamta pasiekia aukščiausią gyvybės tašką, kulminaciją. Šiuo laiku lietuviai švenčia visą naktį, kuri būna trumpiausia. Gamta, Žemė, spinduliuoja gyvata ir visa tai atsispindi žmoguje, mes spinduliuojame energiją. Paryčiais Žemė mus apdovanoja sveikatingumo rasa, kuria senoliai rekomenduoja praustis, vaikščioti po ją basomis. Rekomenduojama maudytis upėse, ežeruose, kitokiuose vandens telkiniuose. Daugelyje tautų kultūrų, šį naktis ypatinga. Birželio 23-ąją šios dvi priešingybės apsijungia šalia Mitologinio Ragučio akmens. Įvyksta Dangiškosios vestuvės…

      Praėjome atidaryta, kelis metus skendėjusia tvorose, Šv. Dvasios gatve. Ji pradžiuginio mano vaizduotę apsilupusių namų sienomis ir atverta paslaptimi.SvDvasios2

SvDvasios

      Priėję Barbakaną, pasidžiaugėm dar viena vaizdinga vieta, nuo kurios atsiveria nuostabūs vaizdai. Tai žino visi atvykę į Vilnių studentai, kurie šildo savo pasturgalius ant žolės, šiltojo sezono metu. Kaip žinia, Vilniaus bastėja („Barbakanas“) tai yra ginybinė miesto siena, kurioje atradom dar vienus buvusius miesto vartus, pro kuriuos, matomai, bandydavo pravažiuoti visokie klajūnai. Tačiau tik nuo miesto sargybos, priklausė: ar bus palaiminti jų malone. Suvaidinau vartų sargybinį ir praleidau svečius, atlikęs „feiskontrolo“ priedermę. Prisiminiau, kad vienos ekskursijos metu, gidas minėjo, jog yra požemiai, kurie veda nuo ginybinės sienos link katedros aikštės. Minėjau, kad Vilnius panašiai kaip ir Paryžius, turi gerokai subtilesnį, tačiau taip pat požemių planą. Požemiai Paryžiuje vadinami katakombomis. O mūsuose tiesiog rūsiais.

      Vėliau praėjome „Apuoką“, su mumis pasilabino metalistas ir pana, kvietė užsukt vidun, išlenkt kelis bokalus. Buvo svetingai malonu. Pasidalinau, kad šiame bare taip pat įmanoma paragauti gero alaus, pigiai užkąsti, tačiau taip pat paminėjau, kad vertėtų privengti tokių vietų, būnant užsieniečiu, nes bare renkasi radikalūs patriotai, „skinhead“ kultūros žmonės, kartais galintys nesuprasti gerai nusiteikusio užsieniečio, girdėjusio rekomendacijas apie barą. Pamenu, kad teko apsilankyti Apuoke su Vilniuje viešėjusiu britu, „Manchester“ komandos sirgaliumi. Visa laimė, kad susitikom su labai draugiškais žmonėmis, kurie apdovanojo jaunuolį įvairiomis Lietuvos sirgalių dovanomis.

     Ką gi, vėliau judėjome iki Naujamiesčio, miesto dalies, kuri yra viena šviežiausių. Paminėjau vietą, kad J. Basanavičiaus gatvės pabaigoje buvo vartai į miestą, kur dabar tebestovi koplytėlė, šalia kurios melsdavosi keliautojai, klajūnai, palikdami Vilnių. Naujamiestyje galima rasti buvusią miesto muitinę… Parodžiau kur galima užsipirkti maisto visu paros metu, paprašiau jų įsidemėti pagrindinius orientyrus, norint rasti mano butą, tai buvo „Corner hotel“ viešbutis ir Taraso Ševčenkos autobusų stotelė. Svečiai žinojo kur esą, nes minėjo, kad visai netoli lankėsi „Metro“ klube, kuris jiems nesukėlė jaukumo jausmo, tačiau stebėjosi kodėl toks didelis ir didingas pastatas kaip spaudos rūmai yra apleistas ir avarinės būsenos. Juk tai dar viena vieta nuo kurios matosi viskas kaip ant delno ir pats pastatas yra matomas. Vieną dieną susimąsčiau, kad tenai galėtų persikelti visi LRS parlamentarai, gal kiek daugiau deguonies įgautų jų smegenys, o širdis užpildytų romantika nuo atsiveriančio vaizdo – tam kad kurti Gėrį, Tvarką, įvirtinti Meilę ir Sąžinę Lietuvoje.

naujamiestis     Praėjome Naujamiesčio loftų kaiminystės vartus, kurių dabartinis budintis pastatas yra „Andriaus“ picerija, šalia esantys rekomenduotinas kinų restoranas „Cheng Du“ ir „Daiktų viešbutis“. Rajonas pilnas kiniečių virtuvės paslaugas siūlančių užeigų, picerijų, yra net kelios lietuviško maisto vietos: „Molinis ąsotis“ ir „Senoji trobelė“.

      Mus pasitiko žavingas loftų rajono užrašas, nuolatos praskaidrinantis dieną. „Gyvenimas yra gražus ir niekada nesibaigia“.

      Namuose, užkandus vegetariškų sumuštinių, porai pasiūliau pakilti į 22-ąjį „Radisson“ viešbučio aukštą, pasigrožėti atsiveriančiu Vilniaus vaizdu, panašiu į smėlio dežėje esančius žaislus. Mielus, žibančius, tarsi Kalėdinė šventė pastatus, be triukšmo judančias mašinas, kuriančias tikroviško kino įvaizdį. Taip pat rekomendavau nacionalinę dailės galeriją, nors jos darbo laikas sekmadienį labai trumpas. O grįžtant į pilną alubarių Vilniaus g., pasiūliau kirsti upės vingį Žaliuoju tiltu. Pasidomėti sovietinio palikimo skuptūromis. Šalia įsikūręs planetariumas, taip pat nederai pamiršta vieta Vilniuje.

      Ryte pasistiprinom arbatos puodeliu, lietuvišku medumi ir pora žadėjo iškeliauti. Tačiau dar iki tol, spėjome pagroti muzikiniais instrumentais. Juos pažadinau serbiška daina „Ko To Tamo Peva“ ir balkanų melodija „Talijanska“. Jos štai čia: http://www.youtube.com/watch?v=KmY_MBP4KmE , http://www.youtube.com/watch?v=yU8doh2PdbM , tikėjausi kad Jiems patiks. Nes pora paminėjo, kad pirmą kartą susitiko Balkanuose vykstančiame folkloro festivalyje „Guča“. Iš jų veidų pamačiau, kad Jie apsidžiaugė. To ir tikėjosi kelionėje, tiesiog „žmonių knygų“, kokius aš, Medinukas, labiausiai ir vertinu. Kiekvienas asmuo yra unikalus, tarsi geriausia kada skaityta knyga. Tuomet Rafaelis išsitraukė savo mažąjį akordeoną, kuris telpa į kuprinę, ir sugrojo kelias balkanų melodijas bei prancūziką dainą apie jūreivį, išplaukusį toli į jūrą, jo laukiančią kavinėje damą. Tai buvo Naujųjų Metų pradžia.. Pradėtas rytas ir laukiama vakaro šventė Mulenruže… http://www.youtube.com/watch?v=CZBNBiwtDJo , likau sužavėtas… Išsskyrėme su pora šalia „Sparta“ siuvyklos kryžkelės, kur viena pusė juos vedė link Vilniaus autobusų stoties, o mane į „Thierry“ kepyklėlę, esančią netoli Loftas menų fabriko… Ten nusipirkau kelis kruasanus, pagardintus migdolais ir kremu… Pradėjau svajoti apie galimybes rugsėjį nuvykti į Prancūziją, vynuogių derliaus nuėmimo metu…

Prancūzų poros kelionės maršrutas buvo: Riga, Vilnius, Riga, Talinas, Helsinkis ir šiauriausias taškas kažkur Suomijoje. Paskutinį kartą „Couch Surfing‘e“ mačiau juos apsistojusius kažkur Karsamaki, Northern Ostrobothnia, Finland. Taigi, tikrai Jie nuvyko iki šiaurinių Suomijos kraštų…

Tiek šiam kartui, ačiū už Jūsų kantrybę. Rašau daug ir kalbu daug. Tikiuosi prancūzai manęs neišsigando… Esu medinis…

Ką gi, nuoširdžiai, ekologijoje,

Jūsų Medinukas.

Paskelbta temoje Kelionės ir apsilankymai | Komentarų: 1

Pirmasis apsilankymas Pilaitėje, „BeePart“ kūrybinėse dirbtuvėse. „Žali.lt“ susivienijimo organizuota rudens derliaus nuėmimo šventė.

    Pilaitė (Piláitė, 1kirč.) – Vilniaus mikrorajonas, esantis į šiaurės vakarus nuo miesto centro, dešiniajame Neries krante. Išlikę kultūros paveldo objektai: vandens malūnas, du piliakalniai, dvaro sodyba, kumetynas, oficina. Tai vienas naujausiu daugiabučių rajonų Vilniuje, kuriame aktyviai veikia vietinė bendruomenė, besistengianti gyventi darnoje su gamta, aplinka, žmonėmis. Bendruomenė rūpinasi rekreacinės teritorijos rajone išlaikymu, buvo surengtos kelios stiprios akcijos šiai idėjai pabrėžti. Pasidomėję rajono praeitimi, gyventojai atrado, kad Vilniaus urbanizacijai, miesto plėtrai, priskirta dalis turi saugotinos teritorijos vardą. Tad joje miesto plėtra turėtų būti vystoma neignoruojant šios vietovės kultūrinio-istorinio paveldo. Čia ji turėtų būti vystoma atsižvelgiant į susiformavusias ir gyvuojančias verslo, kultūros tradicijas, nepažeidžiant šios vietovės šimtmečiais nusistovėjusios ekologinės padėties, kraštovaizdžio ypatumų.

     2012m. rugsėjo 26d. Pilaitės rajone, naujai įkurtame kūrybinianiame kultūros centre „BeePart“, įvyko ekologinio susivienijimo „Žali.lt“ daržo mieste derliaus nuėmimas. Vasaros sezono metu prižiūrėtas ekologinės žemdirbystės procesas pašaukė į bendruomenės susitikimą, kuriuo susidomėjau ir aš, gamtos šauksmo dermės mieste išsiilgęs „medinukas“.

     Įlipęs į Europos aikštės stotelėje sustojusį 47-ąjį autobusą, būtinai pažymėjęs kelionės bilietą, skaičiau įvada apie jogą, tarp eilučių įžvelgdamas mintis apie šviežių daržovių sriubą, kuri turėjo būti pagaminta „BeePart“ aplinkoje. Ilgai netrukus, praskriejus T.Narbuto gatve ir Pilaitės prospektu, atsidūriau Piliakalnio st. (taškas A), kurioje turėjau išlipt. Išsiskirsčius po darbų keliaujančių žmonių grupelei, stotelėje sutikau dvi garbaus amžiaus moteriškes, kurios kalbėjosi apie šiuolaikinį jaunimą. Viena išraiškinga šviesiaplaukė pasakojo, kad skaitė straipsnį kaip naktiniuose klubuose jaunuomenė uosto dujas ir nuo to jiems pakyla nuotaika. Šyptelėjau ir paklausiau – gal žino kur rajone yra naujai įkurtas kultūros centras, o jos, atitrūkusios nuo dienos rūpesčių, pirštu bakstelėjo į kairėje kelio pusėje esantį prekybos centrą, už kurio turėjau surasti mano ieškomą objektą. Jis žemėlapyje pažymėtas tašku B. Padėkojęs ir palinkėjęs gero vakaro, patraukiau ekologinės kultūros link, tikėdamasis, kad močiutės įsisąmonins žinutę – jaunimas ne tik uosto dujas naktimis, bet ir ieško kūrybiškų, sveikų bendruomeninių sprendimų šiuolaikinėje visuomenėje. Tarp pasaulyje vyraujančios betvarkės yra darnos, tai priklauso nuo mūsų kaip ją atrandame ir kuriame.

Žemėlapis. Taškas A – Piliakalnio st., taškas B – „BeePart“ kūrybinės dirbtuvės.

    Smalinės gatvės pradžioje įkurtas „BeePart“ kurybinis centras yra pasislėpęs tarp pušų, iš pirmo žvilgsnio atrodo neišskirtinis, net savotiškai pilkas, tačiau iš gerosios pusės, kadangi susilieja su gamtine aplinka, dangumi. Pakėlęs šalia tako tingiai gulinčią skardinę, priėjau arčiau pastato, kur medinėmis lentomis dengtoje pastogėje būriavosi vaikai. Viena mergaitė smalsiu ir žaismingu balsu paklausė ko čia atvykau. Trumpai pasidalinus savo intencija, ji pasisiūlė pašauksianti šios vietos savininką, tačiau ramiai atsakęs, kad tai nėra būtina, nusišypsojau ir paantrinau, kad viskas įvyks savaime. Aplinka tiesiog kvietė ją pažint asmeniškai… Beeidamas Vydūno gatve, tarp važinėjančių paspirtukais vaikų gatvėje, pastebėjau ženklą, nurodantį, kad 500m. atstumu yra Pilaitės piliakalnis, tad labai neskubėjau įsisukti į šventės sūkurį. Iš kuprinės kyšojo lazdos, o tiksliau dūdmaišio burdonai, kurie laukė  galimybės pabendrauti su šia vieta. Tačiau pasirodymą visgi teko atidėti kitam apsilankymui, kadangi šalimais pastebėjau „Žali.lt“ susivienijimo aktyvistę, Pilaitės bendruomenės narę, Virginiją Vingrienę, kuri organizavo derliaus nuėmimo šventės programą. Nusprendžiau pasavanoriauti, padedant paruošti dalį šventės veiksmų. Juk tai dalis bendruomeniškumo ir eko turizmo principų.

     Susitikau su centro operatoriumi Andrium,  kuris, pastebėjęs mano rankose skardinę, pasiūlė ją išrūšiuoti šalia centro esančiuose konteineriuose. Padėkojau, tačiau, Ją pasilikau, kaip atpirkimą visuomeninio transporto bilietui. Andrius pasirodė labai įžvalgus ir konstruktyvus žmogus. Įsisąmoninau centro pavadinimą „BeePART“, (liet. „būk dalimi“, „bičių menas“ arba „talka“ )…

     Veikla organizavosi sparčiai: iš „BeePart“ patalpų išsinešėme kelis lengvai sudedamus medinius stalus, juos sustatėme lentom dengtoje pastogėje.  Praėjus keliom dešimtim minučių, stalai buvo nukrauti žmonių atvežtomis unikalaus grožio rudens gėrybėmis. Juos apsupo vaikai, didelėm smalsiom akim sugeriantys spalvas ir daržovių šešėlius. Jie dalyvavo kūrybinės užduoties sprendime – piešė jų įsivaizduojamas daržoves ir derliaus nuėmimo šventę. Atsineštas traškučių pakuotes rankose pakeitė saldūs obuoliai…

    Ekologinis švietimas nuo jaunų dienų yra svarbus jautrios, mąstančios asmenybės auklėjimui, kadangi šiuo pavyzdžiu vaikai mato, kad maistas ant jų stalo atsiranda tik didelių pastangų ir asmeninio darbo dėka. Kas dažnai jiems atrodo kitaip, jog daržovių nuolatos pilna šaldytuve ar jas gamina parduotuvėje. Nuo pat mažens mes mokomės iš mus supančios aplinkos ir išsiugdome charakterio savybes, tad pavyzdingas suaugusio žmogaus elgesys yra labai svarbus.

     Programos eigoje susirinkę svečiai klausėsi paskaitos apie gamtinę žemdirbystę ir ateities ūkius, kurią pristatė Saulius Jasionis, dalyvavęs eko daržo sėjos atidarymo šventėje birželio pradžioje. O aš nuskubėjau įkurti laužavietės, kurioje pastatėm didžiulį puodą, pilną smulkintų daržovių. Pasklidęs aplink teritoriją dūmų kvapas, užmerkus akis, pasiglemždavo fantaziją, kad esu žygyje, toli nuo miesto, natūralioje miško apsuptyje. Atmerkus akis, nusišypsodavau, kad visa tai šalia, mieste. Mašinos, važinėjančios Pilaitės prospektu, taip pat neleido ilgai medituoti tomis mintimis. Kartu su šalimais stovėjusiu internetiniu verslininku Arūnu juokavome, kada gi ateis kaimyninių daugiabučių pikti gyventojai grūmoti, kad saugiai degančios laužavietės dūmai jiems panašūs į gaisrą aplinkoje. Arūnas prasitarė, kad svajoja apie sodybą, kurioje galėtų auginti natūralias daržoves, jis nuolat aktyviai domisi šiomis galimybėmis ir mato savo ateitį būtent tokio gyvenimo būdo organizavimu.

     Aš, medinukas, taip pat matau prasmę auginant savą maistą, kuriame mažiau naudojama dirbtinių trąšų, arba jų visai nereikia. Užaugintas maistas: būtų/yra vietinis, nekainuoja produktų importas, ilgų atstumų transportavimo išlaidos. Žinant kokiomis sąlygomis tas maistas užaugo, mes pagaliau maitinsimės sveikai, natūraliai, o ne maisto butaforija, dažnai sutinkama didžiosiose parduotuvėse. Galbūt net sugebėtume atsisakyti ydingo vartotojiškumo sindromo, didėjančių šiukšlių, nereikalingų daiktų kalnų sąvartynuose ir mūsų gyvenamoje aplinkoje. Jei tik pagaliau susimąstytume ką kiekvienas paliekame po savęs: ar meno šedevrus, ar tiktai šiukšles… O tai jau sąmoningo „Homo sapiens“ darbas, ką bendrai visuomenėje, deja, sunku įžvelgt. Žmogus evoliucijos žingsnyje – dar toli iki paminėtojo įvaizdžio. Dažnai sąmonė lyginama su šviesa, asmeniniu išprusimu. Tad dalinkimės gerąja patirtimi, kurdami bendrą gyvenimišką meną žemėje. Nuoširdus ačiū už pavyzdingą elgesį: „BeePart“ kūrybiniam kultūros centrui, Pilaitės bendruomenei ir „Žali.lt“ susivienijimo nariams už gražias iniciatyvas mieste.

     Susirinkę svečiai, apžvelgę „Žali.lt“ eko daržo derlių, bendravo tarpusavyje, aptardami ateities ūkių plėtros galimybės mieste, vaišinosi obuoliais, kuriuos dalino susivienijimo aktyvistas Laurynas Okockis. Maisto atliekos, šiuo atveju graužtukai, rekomendavus Arūnui, keliavo į tolėliau nuo renginio vietos įkurtą kompostą. Kuris, kaip žinia, yra natūrali trąša žemei. Vaisių ir daržovių organinės atliekos patekusios į dirvą suyra  išskirdamos pagrindines augalų maistines medžiagas – azotą, fosforą, kalį – tuo atveju  kai vienoje krūvoje nėra kitų medžiagų šiukšlių priemaišų.

     Vakarėjant, Virginija mus pakvietė į eko ženklo prisijaukinimo paskaitą, kurioje naudinga patirtimi dalinosi Martynas Norbutas, „Eko redakcijos“ ir „Žali.lt“ susivienijimo narys. Martynas parodė Italijos „Eco creativity“ konkurso akimirkas, Rumunijos ir Vengrijos žaliųjų aktyvistų patirtį, gražias bendruomenių iniciatyvas, kurios netruko įsiamžinti mano atmintyje. Tarp užsienio iniciatyvų, nuskambėjo ir lietuviškoji, kuri ragino 2011m. gruodžio mėnesį, Panevėžyje, dalyvauti meškiukų siuvimo dirbtuvėlėse, kuriose menininkė Milda Lukoševičiūtė mokė dalyvius pasigaminti žaislus iš senų drabužių, medžiagų, skiaučių, taip parodant, kad seni, nereikalingi daiktai gali įgauti antrinį panaudojimą. Jie gali virsti maloniais ir reikalingais daiktais, šiuo atveju meškučiais, švenčių metu galinčiais nustebinti mums brangius, artimus žmones.

     Tuomet sriuba buvo išvirta ir mūsų laukė Virginijos pristatytas filmas „Fast Food Nation“ apie greito maisto pramonę Amerikoje, giminingos Mc‘Donaldui įmonės veiklos užkulisius. Pamačiau kaip yra gaminamas maistas tose įstaigose, kodėl jo tiek daug, sąlyginai pigi kaina… Filmas pasakoja apie nelegaliai dirbančius meksikiečius fabrike, žiaurų cheminį mėsos apdorojimą, neatsakingai dirbančius jaunus žmones restoranuose, kurie elgiasi nehigieniškai su gaminamu maistu, spjaudo į sumuštinius, nukritusį maistą ant grindų deda atgal į bendrą naudojimą ir t.t. Net sumuštinio mėsa yra kvėpinama kepsnio kvapu. Ar šis laiko ir kainos derinys atperka ilgalaikes investicijas į savo sveikatą?

       Virginija pakvietė bendruomenės narius susipažinti su metine „Žali.lt“ veikla, paminėdama kad kiekvienas galime būti pavyzdingas pokytis, kurį norime matyti pasaulyje. Verta mokytis vieniem iš kitų, dalintis gerąja patirtimi – norint spręsti problemas, iškilusias dėl beatodairiško žmogaus elgesio planetoje.

      Maistas gali būti užaugintas mūsų pačių. Mes turime kūrybiško laisvalaikio galimybes, bendraminčių, suprantančių žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšio svarbą. Tieskime gyvus gamtos kelius darniam ir harmoningam gyvenimui sukurti. Išvenkim dykumos klystkelių…

Paskelbta temoje Kelionės ir apsilankymai | Komentarų: 1