Ieškant Meilės lietuvio pasaulėjautoje

     Žvelgiant į pagoniško kalendoriaus čiulbančias gegužės dienas, pavasarį, jaučiamas gamtos prabudimas. Gyvybė pasirodo žiedų grožiu, pirmąją žaluma. Saulė dažniau dėmesiu aplanko Žemynėlę, jos glėbyje gyvenančius žmonės, kurie atranda gyvenimo džiaugsmą kasdienėje aplinkoje. Vyrai nustebina gėlėmis moteris, pavasario žibutėmis mamas, o jos spinduliuoja šypsenomis ir gyvybine energija. Tikrai, žymiai lengviau daryti gerus darbus dienos bėgyje. Sodininkai, daržininkai ir ūkininkai sėja sėklas žemėje, kurias  kruopščiai prižiūrėdami  užaugins trapią, sveiką gyvybę.

         Gegužės 11d. apsilankiau Margionyse, Dzūkijoje. Šeštadienio rytą iškeliavau į pietinę Lietuvos dalį, užpildytu septynviečiu automobiliu, kurio ekipažą sudarė būrys dainuojančių lietuviškas dainas bičiulių. Laimė, kad važiavau nė vienas, o visa gamtos glėbio pasiilgusi bendruomenė šalia, ir tai ramino širdį,  nes supratau, kad apsilankymas paliks gilią gyvenimo prasmę mumyse.

     Mildos šventė – Meilės šventė Lietuvoje…; Palyginus su užsienyje atsiradusia Šv. Valentino diena, kurios metu Lietuvoje tūno žiema ir lietuvaičių kasdienybę supa šaltis ir tamsa, Mildos šventė yra kita medalio pusė. Tarp mūsų kartais girdimos Gegužinės skambesys, kurios metu gamta atsiverčia savo grožiu, tiksliau vadinama gyvatos dovana. Daugelis jaučiame ją…

       Matyt verta švęsti tikrąją Meilės šventę, kai Žemė tai tiesiogiai kužda…? Važiavome atrasti dalelę šio, gyvuojančio supratimo…

       Dzūkija stebino mus miškingomis pakelėmis ir skambiais upių, ežerų pavadinimais, tarp kurių – Ūla, puošianti Dzūkijos apylinkių reto grožio pakrantes. Daugelio vietinių gyventojų minima kaip viena pagrindinių vandens kelių, būtinų įtraukti į atsakingų keliautojų vasaros meto planus.

      Važiuojant pagrindiniu keliu, yra aiški nuoroda į pirmąjį Lietuvoje Margionių klojimo teatrą. Pasukus į kaimo keliuką, mus pasitinka jaukios, prižiūrėtos sodybos. Mašina riedant toliau, atrandame išsišakojimą, kuriame du kelio sargybiniai ženklai: „Bobos daržo šalcinis“ ir „Klojimo teatras“.

Parymojau ir pasukau dešinėn...

Parymojau ir pasukau dešinėn…

       Kur pasukti? Jei kamuoja troškulys ir noras pakliūti į Motinos Žemynėlės buveinę, kviečiame sukti į kairę, tačiau, jei esi išsiilgęs bendruomeniškos kultūros, šviesos, muzikos, dainų skambesio – tikros Šventės -pasirinki kitą kelią, link klojimo teatro.

        Pravažiuojame bitininko sodybą ir atvykstame į Margionių klojimo teatro aplinką. Mus pasitinka Mildos šventės bendruomenininkas, vienas iš pagrindinių jos kūrėjų, Marius.

    Margionyse popietė. Yra atvykę keli apylinkių gyventojai, jaunimas, kurie padeda klojimo viduje tvarkingai sudaryti sąlygas būsimam koncertui, šventės vaišėms. Čia pat atvyksta renginio garso operatoriai ir scenos darbuotojai, kurie, atrodo, susivežė pusę Vilniuje likusios sporto arenos muzikinės įrangos. Mums pasiūloma įsijausti į aplinką (juk reikia kelių akimirkų prisijaukinti ją), atsipalaiduoti, atsiduoti vidiniams jausmams, kurie dažnai atrandami naujoje vietovėje. Žengiant link pastato, privalu praeiti lauko vartus, kurie ženklina kito pasaulio erdvę, tarsi į šventvietę, nušviestą saulės aušros.

Margioniu-vartai

      Toleliau, matome atvertus klojimo vartus, kviečiančius užeiti vidun. Reikšmingi antrieji vartai, kuriuose šįkart rieda mėnulis? Liaudies dainose dažnai minimi tėvelio dvaras ir keli vartai. Vienuose vartuose saulutė teka, kituose mėnulis rieda, trečiuose žvaigždės žiba. Tai nežemiško, išsiilgto ir trokštamo dvaro pasaulis. Dalelę šio atspindžio turime žemėje.  Įžengęs vidun matau pastogėje kabančius sodus ir surištus šiaudinius senųjų genčių pasaulėvaizdos ženklus, kuriuos išvysime šokančius pastogėje. Sienas puošia išraiškingos Dzūkijos gyventojų nuotraukos, spektaklių akimirkos, čia pat tradiciniais raštais numarginti rankšluoščiai, šiaudų puokštės, kultūros pasiekimų apdovanojimai. Svarbi klojimo teatro dalis – scena, užkulisiai, kurių kambariukai kvepia mediena.

       Savo noru, smulkiname pasenusių medžių šakas, renkame žolynus papuošti aplinką. Svarbus darnaus turizmo principas – padėti vietinei bendruomenei veikloje. Medinukas tampa pilnaverčiu šventės dalyviu, atsisakęs tik stebėtojo vaidmens. Viduje šis noras iškyla nuoširdžiai, tarsi būtinybė tarnauti vienas kitam.

       Kuriama Deivės Mildos altoriaus stovyla, kuri padabinta neregėtų žiedų augalais…  Kartojamos pirmosios dainos užkulisiuose. Gamtą praturtina muzikinių instrumentų skambesys. Kantriais ir šilumos paglostytais žvilgsniais laukiame šventės…

Deives-Mildos-stovyla

       Keli bičiuliai, skambant sutartinei „Eisim broliai tūta tūtava“, iš paskos jiems aš, Medinukas, žygiuojame kaimo gatvele, pasilabindami su kaimo gyventojais. Apsilankysime prie Bobos daržo „šalcinio“, kurio skonis yra gaivininantis, ypač šiltą dienos metą. Legenda byloja, kad: būtent bobos daržo šalcinye pasaulį išvysta vaikai. Sakau sau: „Tai, jie tikrai daržo kopūstuose randami!!!“. Peržvelgus akiračiu kaiminystę, sugeri visą žalumą, jokių abejonių, kad tai derlinga žemė. Manau tai suprato kaimo apylinkėse gyvenusios vaikų pribuvėjos…

         Pažinę bobos daržą grįžtame prie klojimo. O! Žiū!!! Atvyko į šventę puikiai pažįstamas bičiulis, sveikų plaučių žygeivis. Taip@#%^^^! Tai – Tadas Šidiškis, kuris atpuškavo traukiniu. Nepatyrusiam Medinukui priminė tikros kelionės skonį…  Ši Gamtmeldė siela yra daugelį Lietuvos vietų apėjusi pėsčiomis ar persliuogusi slidėmis. Parašytos kelionių ir lankytinų vietų knygos byloja turtingom žiniom pačios už save. Klojimo aplinka darkart atgija, Tadas spinduliuoja gyvastį ir stiprybę savo buvimu šalia, kurį lydi dainos: „Meška su lokiu – abu labu tokių“ ar  „Šokam, šokam, mes meškutę… Meška šoka, kudlos dulka… Uhhh!“.

Marius-Tadas-Medinukas

Spėkit, kuris yra Tadas?

       Jei dar neteko sutikti šio drūto žmogaus savo kelyje, tai kviečiu prisijungti prie Vilniaus Universiteto žygeivių klubo draugų. Čia organizuojami žygiai gamtoje, metiniai renginiai, keliautojai dalinasi kelionių akimirkomis, dainomis, muzika ir patirtimi.

    Lietuvos Jaunimo Ramuvos nariai moko dainuoti sutartines, po kiekvienos ratu apsisukusios žodžių dermės įsiklausome į save. Prisiliečiame žmogiška savastimi prie kuždančios medžių lapais gamtos. Tuo  pačiu, manau, pagerbiame žmones, kurie gyveno ir kūrė gyvenimus šiose žemėse kelių šimtų metų bėgyje. Mums paliko kasdienę poeziją ir tradiciją.

Sutartiniu-mokykla

     Baigus balsų susitarimus mokykloje, Lietuvos Jaunimo Ramuvos nariai pasidalina savišvietos žiniomis apie Mildos tradiciją.

        Iškart po to, laukiame Šventės… Kelios dešimtys akimirkų ramybės ir pasiruošimo… Štai… Apeigos pradedamos daina „Tu žilviteli dabilia“, žengiame pro papuoštus žolynais tekančios saulės vartus ir gyvatėlės eisena apeiname abu šoninius stulpus. Tuo sukuriame begalybę ženklinančio aštuoneto šokį. Kiekvienam apėjus ratą, darkart žengiame pro juos, tik šįkart – šalia vartų stovi merginos ir padeda apsiprausti „šalcinio“ vandeniu veidą ir rankas, kad į šventė ateitume nusiplovę: visas bėdas, neramumus, piktas mintis…

Vartai1

Deive-Milda     Pagerbiame Deivės Mildos stovylą Meilės giesmėmis ir keliaujame link ugniavietės, pasislėpusios pušynėlio glėbyje.

       Titnago ir skeltuvo pagalba įskeliama Ugnis, Gabija, ją įpučia Medinuko pastebėtas, deja tik menkai pakalbintas, drevinės bitininkystės meistras… Šis gerbiamas žmogus vardu Rokas, spinduliuojantis tikrą ramybę ir taiką… Ugnis įsiliepsnoja, šventės dalyviai sustoję ratu aplink, gieda darnos sutartinės žodžius „Rimo Rimo Tūto“… Matau aplink užsimerkusius šventės dalyvius, jaučiančius vėjo švelnų žandų glostymą. Bandome suklusti ką kalba vyriausieji, kreipdamiesi į Aukščiausiuosius globėjus, kurie įvardijami Žėmynos (motinėles vardu), Gabijos (namų ir šeimų globėjos vardu), Perkūno (tvarkos ir stiprybės Dievo) bei Praamžiaus (aukščiausiojo Kūrėjo vardu). Laimos lemties vedami susirinkome šioje vietoje.  Visi kviečiami pajusti, patirti Deivės Mildos šventę, atverti savo šiltasias širdis, įkurti ugnies aukurus savyje, tiesiog būti drauge. Medinukas užsimerkęs mąsto: „Žemė mus priima į savo glėbį tarsi vaikus ir dovanoja kiekvienam žmogui savo vaisius, grožį, rūpestį tolygiai. Saulė dovanoja kiekvienam dangiškąją Meilę, savo šildantį dėmesį, lygiai kaip ir Ugnelė, kuri yra saulės atspindys žemėje. Šių dienų pagoniškų maldų žodžiuose galima atrasti, kad Saulė kiekvienam šviečia, nušviesdama kelią, nušviesdama mūsų darbus. Kviečia pradėti naują gyvybę, gyvenimą šviesoje. Moko mus perimti jos gerasias savybes. Ugnis žemėje, aukuriuose, sušildo mus, suburia į bendrą ratą, dovanoja stebuklingą jausmą šokant aplink ją susirinkusioje bendruomenėje. Visa šiluma yra mums pamokyti, kaip gyventi tarpusavyje“.

Šventės po stogu bėgyje… Kluonas atgijo sielos kalboms…

       Klojimo pastogėje, prie nukrauto naminiais pyragais, sūriais, daržovėmis stalo, buriavosi žmonės, klausantys nuo scenos skambančių savos kūrybos poezijos ar perdainuotų liaudies dainų. Sukiojosi aplink ir Medinukas, atlikęs ant scenos kelias sutartines ansamblio „Kūlgrinda“ gretose. Paragavau grikių pyrago, kuris praturtino Dzūkijos krašto pažinimo skonį… Smagiai pritariau sutartinės „Kadu buvo kadujo“ skambesiui ir nedrąsiai išvykau namo, palikdamas bendruomenę šokių vakarui ir dvikovai su išlikimą puoselėjančiais uodais…

Gyvenimišką patirtį graibstantis Medinukas.

Šis įrašas paskelbtas kategorijoje Kelionės ir apsilankymai. Išsaugokite jo nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s