16-asis Užupio Respublikos gimtadienis

Medinės akies žvilgsnis į kitą krantą

2013-04-01

     16-asis Užupio gimtadienis… Neprigulimybės diena. Subrendusio paauglio metai… Ko ieškoti tądien, numaniau… Pokštų, spalvų, muzikos, gyvo ir artimo publikai teatro.

    Atsikėliau, apsitvarkiau kaip pridera: kelių tradicijų malda, rytinė kvėpavimo mankšta, japoniškas šokis su šluota kambaryje, dienos šventės programos pasveikinimas akimis. Visa tai priklauso doram piliečiui.

    Medinukas, dūdmaišis, įvairių maisto produktų rinkinukas pietums pagaminti, fleita, lūpinė armonikėlė, namuose rasta balta staltiesė, močiutės Danutės-Franciškos gamintas juodųjų serbentų uogienės pyragas susisuko mano rankinėje. Dar pusiaukelėje sustojusi Džeko Keruako knyga „Kelyje“ prašyte prašėsi paimama kartu. Maniau, perskaitysiu kelis puslapius malonios minutės pertraukėlės metu.

    Vilnių nuklojo baltas sniego patalas. Kai kur net baltas, gerai presuotas, sniego betonas, sakyčiau. Užupiečiai gerai numatė oro prognozes, lyg turėdami slaptų žynių savo tarpe, kurie, nuo Bekešo ar Altanos kalno, o gal nuo apleistos siūvyklos stogo, puikiai apskaičiuoja savaitės būsenas mieste. Baltų staltiesių šventė įsikūrė visame Vilniuje!

Baltos-staltieses-Uzhupis2013

     Lėtai, palengva, menininko žingsniu, vėluojant į susitikimus, keliavau Naugarduko gatve, Vokiečių alėja. Užsienietišku žodžiu palabinau tėvą ir dukrelę, sniego architektus, gatvėje lipdančius kiaušinio formos antiną ir dažais spalvinančius sniego kotletus. Teko praeiti pro meile alsuojančią miesto rotušę, kur repetavo keisti muzikantai, išdrįsę išdainuoti gan hipiškus žodžius, kurie buvo dalinai pranašingi. Žodžiams aidint, pustuštėje, pietumis kvepiančioje aikštėje, šoko ir sukosi žaisminga porelė…

 

  Džiaugiausi praktiškai pažvelgęs į lauke tvyrantį svetingumą, tad pasipuošiau skandinavišku šalmu, kurio draugystę vėliau papildė šventinis žalias, medinis kardas, ir įšokau į žygio batus – liaudyje vadinamus „kerzais“. Užsitikrinau, kad naujai susiformavusios vandens upės gatvėse ir neragautos šlapio sniegpurvyno „košės malošės“ man nebus baisios.

Pasiruošęs Užupio gimtadieniui.

    Priartėjus bokšto gatvę, pasidalinus keliais mediniais šypsniais iš po skandinaviško šalmo, dainuojant A. Kaniavos dainos žodžius apie Fėją, priartėjau Užupio pasieniečius, labinančius mechaninių vėžimų („automobilių“) vairuotojus, klausimu: „Ar žinot kokia šiandien šventė?“. „Ne“, – atsako tiesmukiškai meluojantis vairuotojas. Ir nuvažiuoja…, gavęs Užupio vizą ant kaktos ar ant rankos. Visus automobilių riestainių minkytojus, norinčius kirsti Respublikos pasienį, stabdė. Stabdė. Stabdė. Net nr. 50 mikroautobusas, parvažiavęs iš Gariūnų, buvo aptvertas rankų pyne, sutiktas, tarsi už vairo būtų Rytis Cicinas, ir palydėtas plojimais…

This slideshow requires JavaScript.

    Ir vėl tie patys, entuziastingi, garsiakalbiu šūkaujantys, paaugliai, kurių kojos šlampa… Toks Užupio pasienis… Kartais čia būna radioaktyvių medžiagų barikados, kartais pats Užupio šerifas išstumia geltoną „Wolksvagen“, tačiau miesto meras šioje tiesioginėje transliacijoje dingęs… Įžymaus populisto kišenės šiuo klausimu yra kiauros…

Šventės nuotaiką Jums perteikti skirtas Medinis vaizdo įrašas

Saint-Patrick-Uzhupis

    Neseniai čia lankėsi Šventas Patrikas, elfai ir Vilnelė tekėjo žalsvom bangom… Balandžio pirmąją, Užupio gimtadienio metu, čia slampinėjo virš antakių mėlynę įsitaisęs Medinukas, nors tai buvo tik nevykusiai pažymėtos Užupio vizos piešinys. Tačiau pokštas vykęs ir veiksmingas. Taip, o kavinės terasoje (virtuve ją šįkart vadinu), buriavosi senieji rajono aplinkos gyventojai, meno veteranai ir jų bičiuliai, draugai, taip pat naujai sutikti geriausi draugai ir mylimieji. Čia skambėjo REM, „The Rolling Stones“, „Slade“ ir kitų žinomų 7 – 8 dešimtmečio grupių kūriniai. Aplinka dvelkė Laisvės pojūčiu. Suspėjau nufotografuoti kelis įdomius veidus ir kojas.

    Virtuvės nuotaiką perteikia ši Keistuoliška daina. Ten už upės… Už kalnų… Ten toli, taip toli… Tokių kaip aš… Yra Daugiau…

  Dainos žodžiai įgavo tikrovės paveikslą… Sutikau seną hipį Rimvydą, atvykusį iš Anykščių… Bet apie tai kiek vėliau…

     Besisukiojant aplink šventės veikėjus, neradau sau vietos… Gal trūko šlakelio šventinio vyno? Galbūt trūko pusryčių namuose, kurių nespėjau pramankštinti. O pietūs jau beldėsi į medinio kūnelio būveinę… Tiesa pasakius, buvau atėjęs pačiu laiku, radau vieną laisvą stalą, kuris prašėsi baltos staltiesės. Geltonas, olandų aludarių stalas, nušvito tarsi saulė žemėj. Sustygavau ateities programą, ištariau mintyse, kad čia bus vaišinamasi kulinarijos stebuklu.

    Šventės Programoje buvo numatyta 13 val. iškilmingai eiti link Užupio ir Krivių gatvės kryžkelės kalno, kur nuolat plevesuoja UŽ vėliava, kasmet keliama į dangų. Pilkąją vėliavą pakeis kitą vėliava. Sniego baltumo fone mėlynuojantys simboliai… Laikui bėgant, tačiau vėluojant, ramiai laukiau.

    Pagaliau veiksmas sujudo, žmonės pradėjo šnabždėtis, kad pradžia įsibėgėja. Iš Medinio vaizdo įrašo, kurį matėte viršuje, galit prisiminti, kad skambėjo būgnai… O jam pritarė mažas metalofonas… Išsitraukiau trimitą/daudelę ir kelis kartus supūčiau skambias natas. Mušamas būgnas, išraiškingo amerikietiškojo vado kailine kepure, vedė svečius link Užupio angelo, dar toliau, link Amžinai plevėsuojančios vėliavos.

Užupio Prezidentas, Romas Lileikis, iškirpo vėliavos delne apskritimą… Kaip simbolį, kad: „Užupį galima Mylėti, Užupyje galima Gyventi, Užupyje galima kurti… Bet! Užupio negalima turėti…“

Uzupio_veliava

Tuo metu sekiau iš paskos. Įamžinau medituojančius muzikantus-dambrelininkus, kurie atrado būgnų skambesį savyje, apvalant kavinės teritoriją nuo piktų dvasių (Medinis žvilgsnis). Pasilabinęs su keliom damom pakeliui, sutikau ypatingo grožio šypsenos savininkę, kuri savo asmenine šiluma parodė – koks išties spindintis žmogus gali būti. O jei tokį džiaugsmą kas dieną atrastume Visi? Manau, Užupio žmonės šia nuotaika dalinasi su visais palankiais kūrybai bičiuliais, o ir tiesiog palankiais… Bent jau apsilankančiais čia… Ir jei ne žmonės dalinasi kūryba, tai bent jau rajono sienos prabyla, tarsi laiškai…; (Medinis žvilgnis);

    Prie Krivių ir Užupio gatvės tęsinio buvo iškelta vėliava. Dalinuosi keliomis akimirkomis ir eisenos tęsiniu…; (Medinis žvilgsnis1), (Medinis žvilgsnis2);

    Užupyje nelaukiama kol kažkas pradės daryti šventę ar veiksmą, o tiesiog ima ir padaro jei kyla „tobulai netobula mintis“. Vaikai sako: „Padarom kiaušinių ridenimo kalnelį“, – žėk, jis ima ir atsiranda. „Čia, stebinčių televizorių žiūrovų nereikia. Svarbu dalyvauti nuotaikų virtuvėje“,- kalbėjo senas vilkas, gimtadienių lankytojas. Visi ant tilto sustoję žiūrovai turėtų nusileisti prie užupiečių ir bendrauti, būti drauge. Taip ir gyvenime, juk visi kuriame poeziją, ne kažkas vienas. Prisiminiau šią išmintį įsiamžinusią Literatų gatvėje, Užupio kaiminystėje… Lengva yra reikalauti dangiškojo stebuklo, o juk dar įdomiau imti jį ir sukurti.

    Pietūs… Visi dalinasi namų gamybos maistu. Pyragai, blynai, vytintos dešrelės, tinkamos tik tiems, kam dar iki keturiasdešimties. Čia pat atsiranda rašytojas, save vadinantis publicistu, Vladimiras, su vėliavėle kepurės stoge ant kurios parašyta „Čia nieko nėra ir nebus“. Šalia mūsų, į šeimyną lengvai įsikomponuoja išvaizdus jaunuolis iš Berlyno, kuris atrodo tarsi roko žvaigždė juoda odine striuke ir ilgais tamsiais plaukais. Pajuokaujame, kad jis yra grupių vadybininkas, kuris paskambinęs gerbiamiems atlikėjams, užsako skambančias terasoje dainas. Led Zeppelin…? The Doors…? „O ar pats, Gerbiamas sveteli, esi muzikantas?“, – atsako, kad ne. Tuomet ir juokaujam. Jam įkandin seka Mediniai žodžiai, kad labai smagu būti šalia jo, nes jis tarsi kino žvaigždė, kurianti mums palankų šiuolaikinį paveikslą, kuriame ir mes jaučiamės gerai. Išaukštinti… Pats prisistatau svečiu iš Gruzijos… Sako, kad turi daug draugų ten, aš jam pritariu. Taip, nes gruzinai tikrai svetingi, ypač jei mėgsti vyną…

    Prie vėliavos sutikau plojančia, kartu su būgnų, ponią Rasą, tarsi Rio de Žaneiro karnavale, kuriame sunku pasakyti ar teks kada sudalyvauti. Tačiau pajusti nuotaiką pavyko. Einant nuokalne, bandžiau spėti, kad ji yra mokytoja, nužvelgęs jos betarpišką, aikštingą laikyseną, greit įvertinęs jos aiškią kalbėseną. Ji mano žodžius paantrino, kad esanti mokytoja, dėstanti tikybą. Kiek jos žodžiuose buvo melo ar tikrovės…? Priimiau juos už tiesą. Na ir likimo išbandymas…

    Su ja keistai… nusipirkome žalios arbatos iš parduotuvės, netoli angelo ir keliavome pietauti.  Vėliau paaiškėjo, kad Rasa pažįsta daug žmonių, tarp jų ir užupiečių, gyvena Filaretų g. ir jos mama kartu lankė buhalterijos kursus su D. Grybauskaite. Buvau įsuktas į psichodelinę kelionę savęs pažinimo link… Istorija verta puodelio arbatos… Džiaugiuosi gyvenimo patirtimi…

    Bendravau su šia įdomia moterimi dalį vakaro, džiaugiausi dovanomis ir klausiau savęs iš kur taip likimas suveda žmones. Kas lemia žmonių susitikimą aplinkose? Ar širdies šiluma, palankumas bendravimui? Atvirumas? Užupis atviras Visiems! Visą vakarą jaučiau nuoširdžią Meilę… Kartais pavadinčiau vaikiška. Juk čia nuoširdumą ir įžvelgsi… Vaikystėje… O ar gebame išlikti kaip vaikai? Pastebėkime juos, kokie jie stebuklingi, nepažeisti skaudulių, kuriuos sukuria kartais pikta visuomenė… O Užupyje kitaip!

    Mums kompaniją palaikė šviesaus žvilgsnio, žilabarzdis senukas, padėjęs man trimituoti daudelėmis. Atsiradęs tarsi iš piešiamo stebuklingo paveikslo, kai pamatė mane su trimitu rankose. Ta proga, jis sustabdė savo kelionę namo, atsinešė savąją, ilga dūdą, nuolat laikomą mašinoje. Mes supūtėme stiprų duetą, sutartinę, kylant vėliavai. Žilabarzdis senelis prisistatė Albinu Batavičiumi, bandonininku, muzikantu, dirbusiu Rumšiškių klojimo teatre, iki to laiko, kai jį uždarė. Nuliūdau, kad taip buvo pasielgta. Vos atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, teatrą Rumšiškėse parko valdžia paskelbė nebereikalingu, praradusiu aktualumą. Tai buvo Lietuvos sąjūdžio stiprybė. O dabar tai atgyvena… Nuliūdau, nes klojimo teatras – tai gili lietuviška tradicija. Visas kultūros paveldas, kuris turėtų gyvuoti. Kaip ir Užupio teatras gyvenime.

    Albinas B. pasidalino kūryba, kuria galima įsigyti Ragainės muzikos prekių parduotuvėje. Minėjo esąs įgrojęs porą dešimčių lietuviškų romansų. Einant gatve išgirdau melodijų niūniavimą… Pamaniau, kad verta pasidomėti… Romansai, romanai… Jų niekada nebus perdaug… Kaip ir paaiškėjo terasoje (virtuvėje), kurioje: ir argentinietiško tango netrūko, ir meilės su meilužėmis Santa Barbaroje… Virtusios greitomis vestuvėmis su 9 pamergėm, 9 pabroliais ir skrendančiu iš Las Vegaso Elvio Preslio pilvotu antrininku…; Teatras ir polėkis gyvuoja čia.

    Visus Užupio gimtadienio dalyvius vaišino keptais miltiniais blynais, grikių koše ir pelyno arbata. Visa tai vyko prie UMI (Užupio menų inkubatoriaus), kur gyveno žavios burtininkės. „Pelyno arbata gerina virškinimą“, – naiviai ir nuoširdžiai minėjo Rasa, laikanti 12 žolynų rankose, kuriuos jai padovanojo nepažįstama moteris. Rasa norėjo pasidalinti pusele kvapnios puokštės su manimi, tarsi vaikas. Tačiau atsakiau jai, kad stengiuosi neimti daiktų iš nepažįstamų žmonių; Kol ruošiau armėniško „lavašo“ sumuštinius su daržovėmis ir sūriu, ji kelis kartus nepatingėjo nueiti ir atnešti Medinukui grikių košės ir blynų su uogiene. Jaučiau vyresnės moters simpatiją… Šypt… Juk šventė.

    Užupio terasoje (virtuvėje) susitikau su senu hipiu Rimvydu, kaip jis save įvardijo.  Palankiai pasiūlė paragauti „snafo“, kurio atsisakiau, pagyręs šį produktą: nes padeda anksti rytą ar vėlų vakarą atsibusti. Trumpai pakalbėjome apie jo veiklas. Pasirodo vyras konstruoja gamyklinius angarus iš medžio. Pavadinau tai realistiška ir praktiška kūryba… Įsitikinau šia nuomone, peržvelgęs nuotraukas albume, paslėptas jo užantyje. Žavūs medžio skeletai, lyg dinozaurų būdelės, vėliau apkalami plienu. Angarai yra panašūs į šuns budeles, tik žymiai didesni. Čia pat šmėstelėjo šalia kunigaikštis Vildaugas. Čia pradėjo Kindziulis ir tarė. O Rimvydas pasakojo toliau, rodė savo smulkesnės kūrybos įstabius darbus, drožinėtus iš medžio kamieno, sakė galys pasikeisti dirbinį į vinilinę patefono plokštelę. „Gerai, senas hipi Rimvydai“, – tarė Medinukas, – „Būtinai susitarsim…“; Juk menas turi gyvuoti, o muzika skambėti…! Nors, sunku bus kažką įsiūlyti virš 1000 plokštelių kolekciją sukaupusiam vyrui… Pašnibždomis pagalvojau.

    Tuo metu virtuvė gyvavo toliau, Vilnele plaukė baidarės, o kitapus gatvės sau ramiai augo kerpė ir patruliavo upe antis…

kerpe-ir-antis

    Prie UMI buvo uždegtos žvakelės sudužusiam kiaušiniui (deja, nuotraukos neturiu). Aplinkui jį suposi ugnies mandala, sudėliota iš kapų žvakių. Kiaušinis atrodė tarsi lotoso žiedas, apsuptas ugnimi.   Šalia, ant medžių šakų, kabėjo didelių popierinių kiaušinių šeimynos, pasipuošusios paskutinėmis „papjėmašė“ madomis. Vakare, čia turėjo įvykti menininkų iš kaimyninės šalies Suomijos, ugnies pasirodymas, vadinamas „performansas“. Praleidau jį vakare Naujamiestyje, pas bičiulius, dainuodamas prie atgimusio Vėlykinio stalo…

    Tačiau, būnant dieną Užupyje, kantriai, stebėdamas žonglierių, virš jo, ant UMI stogo, įtaisytą pusryčių staliuką, laukiau Mariaus Ambramovičiaus-Neboisia komandos, kuomet teks eiti palydėti aitvarą nuo Misionierių gatvės šlaitų į dangų. Paminėjo kelis kartus, dienos metu, kad tam bus reikalingas rimtas, vyriškas, instrumentas, tos pačios žaviosios daudelės, padrąsinančios aitvarą pakilti. Tarsi rimta apeiga. Sukirtus naujai virtos grikių košės porciją, priartėjusią vakarienę, prie paliktos akmeninės skalbimo mašinos, laukiau… Stebėjau tolyje, prie „Žaliosios anties“, pastatyta indėniško tipio viršūnę…

    Štai, pasirodė aitvaro meistras. Ėjau trimituodamas jam iš paskos. Pūčiau tvirtas natas… Stebėjau aplinką ir jutau, kad paliksiu trumpam Užupį, su visomis jo šventinėmis keistenybėmis. Pasirodė dar keli šventės dalyviai: Suomis meninikas, svečias iš Vokietijos, Rasa, Eglė iš UMI, kuri improvizavo daudele. Pagaliau pasirodė ir Marius, kuris taip pat gyveno šia akimirka, todėl jo nelaukiau… Juk menui sukurti reikia laiko, išjausti kiekvieną akimirką, neskubant…

Angelas-pucia-raga

(Medinis žvilgsnis į tuo metu mane supusią aplinką).

    Aitvaras kilo aukštai, aukščiau nei danguje sklendžiantys lėktuvai. Vėjo žemėje trūko, tačiau danguje aitvaras susirado su kuo pažaisti ir suremti medžiaginius spalvoto švarko pečius. Laikas bėgo ir aš trumpam turėjau palikti šventę… Šventvietę…

(Medinis žvilgsnis į dangų ir kelionė į tolimus kraštus).

    4-ojo autobuso lange nužvelgiau vilnijančią upę, kurios ištakos siekia net kaimyninę Baltarusiją. Kiek skirtingų gyvenimų ji savo akimis apjungia…

    Vakare, darkart užsukau į Užupį, paklausyti danų grupės pasirodymo. Tiesiogine žodžio prasme, vienas grupės narių griežė smuiku, o kitas grojo tiesiog instrumentu, kurį pavadinčiau kūryba… Kūryba tai –  buvo kūbo formos dėžė su virve, įtempta ant šluotgalio, kuria virtuoziškai grojo įstabus, šių laikų kupriukas. Visą šį duetą papildė klasikinė elektrinė gitara, jei teisingai išsireiškiu… Išlinkusių, dirbtinių pečių dainininkas, panašus į pažįstamą lietuvį aktorių, dramatiškai dainavo… Skambėjo bliuzo žodžiai, tarsi iš gero kinofilmo… Šventės svečiai aistringai šoko, ragavo vyną… Atsidavė psichodeliniam sielos šauksmui, visaip vinguriavo, suposi tarsi gyvatės ar aitvarai…

This slideshow requires JavaScript.

  Tai buvo grupė iš idėjiškai Užupiui artimos, Kristianijos. „The Sleeptherapists“/„Sovnterapeuterne“… Truputį jos jausmų mediniu žvilgsniu…; (Antras medinis žvilgnis);

    Kariūnas iš Skandinavijos kraštų pasimėgavo koncertu, upės čiurlenimu, ošimu… Atrado kelis stebuklus ir patraukė namo…

Svajingai…

Šis įrašas paskelbtas kategorijoje Kelionės ir apsilankymai ir priskirtas tokioms žymoms: , , , , , , . Išsaugokite jo nuorodą.

1 komentaras straipsnyje 16-asis Užupio Respublikos gimtadienis

  1. Alis parašė:

    Na kaip tu moki gražiai viską aprašyti! Dievo dovana!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s