Vilniuje lengva keliauti laiku ir erdve.
Ryte atsibundi sujauktame kambaryje, kuriame apsilankė gidų būrys. Sunku priimti tikrovę… Dažnai užklumpa begėdis, darbų grobuonis, ponas miegas. Supranti, kad pražiovavai miesto pakilimo iš lovos akimirką, metą kai saulė paleidžia į gatves pirmuosius automobilius. Liūdna… Ieškai paguodos, būdų kaip save padrąsint, nuramint, įkvėpti gyventi…
Tie, kas keliauja mintimis, supras, apie ką aš kalbu. Nori pakliūti į Paryžių? Meni saldžias bandeles ar sviestu alsuojančius kruasanus… Neprošal rytinė poezija ar garuojančio espresso kvapas…? Medinukas esu, keliauju be pigių oro linijų pagalbos. Žiūrėk.
Štai.. Bagetė, dvi gardžios bandelės, tarp kurių Nepolietis, kava su pienu… Esu Monmartre, vos atsikėlęs, raukšlėtų veidu ir be gyvenimo džiaugsmo, tačiau čia, kur tuoj pasirodys pirmieji dailininkai, siūlantys nupaišyti greitą portretą. Išsitraukiu akordeoną ir plaukiu mintimis, kur kadaise sutikau lapkritį, kitąkart pajutau kas yra pavasaris balandį…
“Madame? Monsieur? Le Portrait?“ – ištaria gatvėje apgobtais pečiais vyriškis, matyt, svajojęs būti kino aktoriumi, o dabar tiesiog… Aktorius…; Šalia manęs pradeda šnabždėtis… Paryžius… Paryžius… Vilnius (pagalvoju). Ateina keli lankytojai su bičiuliais, kurie diriguoja magiška dirigento lazdele, kitas bičiulis turi metronomą… Susiloja vienas su kitu… Pastebiu, kad Maestro kelia tempą, jis greitėja, greitėja, toks džiugus! Spėja diriguoti, bet ir nužvelgt uoliai dirbančią padavėją…
Gera yra čia… Tikrai gera ir tuoj pat susigraudinu… Kaip išlaikyti visa tai gyvenant po saule… Draugai… Vos 15min.-20min. kelio pėsčiomis nuo Vilniaus Naujamiesčio rajono ir esi čia, kur pinasi ne tik saldūs migdoliniai kruasanai bet ir romanas… Džiaugiesi galimybe būti stebuklo ir malonios šventės dalimi… Visi dėvime šypsenas šventadieniais… Bent taip minima grupės Beirut dainoje „Sunday smile“… Paprasta dalintis šypsena…
Rytas išaušo… Čia pat mirksi kelios poros mašinų, susijungusių tarsi traukinio vagonai, pilna antakių, besidžiaugiančių akimirkomis. Pro didelę bandelę lange, tarsi pro povandeninio laivo triumą, žvelgiu į lauką… Čia pat, už stalo, vaikis Valera su šaunia mama, atvykęs pirmąkart į Vilniaus Monmartrą… Jis greitai susibičiuliauja su dirigentu ir juoduoju metronomo savininku. Kultūringai moja man… Pamoja išeinant… Linkiu sugrįžti į šį pasakų miestą…
Juk čia – kaip ir ten… Kur balandžių maitintojas ir nykštukai kavinėje… Tik savaip, jei moki keliauti…
Sutikti rytą mieste, tarsi gimti iš naujo, tokios mano mintys gyvenant Vilniuje… Šeštadienį… Sekmadienį… Anksti rytą keliauti pėsčiomis iš Naujamiesčio kertant Šv. Mykolo gatvę, rotušės aikštę, stebint kintantį miestą, stebint bundančius žmones jame, užsukančius į kavinę… Svajojančius su šypsenom…
Labanaktis… ir… Labas Medinis rytas… Gyvenime!
Kartais Darnoje šiam Pasaulyj ir svajonėse,
Medinukas
P.S. Tai kas gi nudžiovė Pikaso paveikslą?
woodentravel / medinuko kelionės 
Faina, šuniukus įleidžia 🙂
Malonus leidimas, kaip sako: “pet friendly place“. Tik… Kartais kai daugiau šuniukų susirenka, jie pradeda loti… Tada šiek tiek sudrumsčia ramybę. Bet reikia būti pasiruošusiems visokioms situacijoms Vilniuje/Užupyje, arba Paryžiuje :-). Juk tai improvizacijų ir pasakų miestai…