Medinukas mintimis Aukštaitijoje.
Kasmet lankiausi turizmo parodoje Vivattur, kurią organizuoja: Litexpo parodų rūmai, Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos turizmo asociacija, Lietuvos Respublikos turizmo rūmai. Ieškodavau įdomių stendų, atvykusių šalių iš užsienio prisistatymų, unikalių, kūrybiškų idėjų gerinti turizmo sritį Lietuvoje, pasaulyje. Namo, lyg grobį, parsinešdavau reikalingų žemėlapių, keliaujant po Lietuvą, kaimynines šalis. Ir vieną kitą atviruką, pasakiškai menantį lankytiną objektą.
Tai tas renginys, kuriame atrandi polėkį keliauti ir dalintis įspūdžiais aplink save… Tai daro kelionių agentūrų įkūrėjai, kelionių organizatoriai, nacionalinių parkų darbuotojai ar atsakingi atvykeliai iš svečių šalių.
Skambant „Dainavos girių garsams“, įrašytiems Vidmanto Blažio, džiaugiuosi sutikęs svečius iš Nepalo, kurių darni komanda papuošė 5-sios salės patalpas. Gerbiami svečiai buvo pasipuošę tradiciniais drabužiais arba kepurėmis. Jų stalai nukrauti budistiškais suvenyrais, o sekmadienį, kartu atvykę vienuoliai melsis. Nepalo svečiai neužgožė „Magelano kelionių“ marokietiškos, beduinų, palapinės iš natūralių medžiagų, kur trumpai pasigrožėjau fotoalbumu, aprodančiu Maroko apylinkes, žmones… Dar iki tol spėjau nužvelgti svečių iš Latvijos stendą, kuriame pagrindiniai veikėjai buvo spalvoti gyvūnai: varlės ant riedlenčių rampoje, briedžiai, meškos… Taip taip, tai Gaujos nacionalinis parkas Latvijoje, pakėlė nuotaiką šiuo stendu. Broliai latviai išradingi, pamenu vienų metų pieno muziejaus stendą „Vivattur“ parodoje, kur kišojęs karvės pasturgalis iš medinės tvoros, buvo nusėtas rudomis, gerai bent nenatūraliomis, minomis aplink.
Mano rankose buvęs „Medinukas“ patraukė dėmesį iš Pskovo apskrities atvykusių merginų, kurios rekomendavo pasidomėti suomių kilmės mažuma, gyvenančia miesto apylinkėse. Klausė ar ruošiuosi skandinti savo medinį draugą, atsakiau, kad neseniai jis buvo išgelbėtas nuo ugnies gniaužtų židinyje, tad jis pasiruošęs gyventi ir pamatyti Lietuvą šią vasarą. Gal net užsienio šalis. Pskovas įstrigo mano galvoje… Girdėjau apie jį darkart gido kursuose, kai kalba ėjo apie Daumantą, nužudžiusį Lietuvos karalių Mindaugą ir besislapsčiusį Pskove, kur jis pavadintas Šventuoju ir palaidotas cerkvėje… Kche…
Džiugesne gaida! Tęsiu toliau. Sutikau pažįstamų veidų, VUŽK buvusią pirmininkę Urtę, kuri pasilabino gražia šypsena veide ir baltų kultūra gyvenantį Valentiną. Su kuriuo pasilabinus, nudžiugau, kad šis bičiulis Klaipėdos krašte plėtoja turizmo veiklą. Ant kaklo kabanti apvali gintarinė spurga („donutas“) džiugino akį, tuo pačiu kėlė mūsų abiejų nuotaikas, minint baltišką gyvenimo būdą ir mūsų svajones. Planuoju vasarą aplankyti pajūrį, pakeliauti pėsčiomis krantine, apvažiuoti dviračiu Kuršių Neriją. Tuo pačiu, sužinojau, kad pajūryje įmanoma apsistoti indėniškuose tipiuose, sudalyvauti šamanų apeigose, trumpai susipažinti su indėnų gyvenimo būdų. Nuostabu, pamaniau. Vėliau gavau šios veiklos lankstinuką iš pačio idėjos sumanytojo. „Vinetu kaimas“ – tai autentiška Šiaurės Amerikos indėnų stovyklavietė, įsikūrusi vaizdingame Danės upės slėnyje. Ten taip pat būna žiema kaip matome…
Iškart po pokalbių, nukeliavau į 3-iąją parodų salę, kur nustebau išvydęs žalumą. Vos įžengus į „Atrask Lietuvą“ aplinką, buvau pakylėtas dekoracijų. Iš tolo, patalpų sienos spinduliavo patrauklią didybę. Tiesiog traukė prieiti prie šypsenomis papuoštų žmonių veidų.
Tačiau, nesustojęs prie stendų, kurie tikrai buvo įdomūs (atkreipkite dėmesį į nuotraukas apačioje), nulekiau į paskaitos pristatymą apie gražiausias Lietuvos vietas keliaujant pėsčiomis. Aktuali tema, pagalvojus apie vasaros kelionę po Lietuvą, pagal darnaus (eko) turizmo principus.
„Atrask gražiausias Lietuvos vietoves keliaudamas pėsčiomis“ paskaita, pristatyta VSTT tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, sudomino Medinuką. Gerbiama Rūta klausia susirinkusių: „kodėl pėsčiomis?“, pati ir atsako, kad Lietuvoje daug vietų, kurias pasieksi tik priėjęs kojomis. Projektoriaus nuotraukose atsirado Seredžiaus piliakalnis, kuris buvo tokių objektų pavyzdys. (žr.nuotraukų galeriją apačioje).
Keliaujant pėsčiomis ar dviračiu, takus palydi šalia statomi apžvalgos bokštai. Vienas jų, šįmet pradės veikti Aukštaitijoje and Lygūmų kalno. Medinukas ketina jį aplankyti šią vasarą, keliaudamas Aukštaitijos nacionaliniame parke. Taip pat VSTT direktorė, paminėjo, kad atnaujintas Ladakalnis, kurio turizmo infrastruktūra yra pritaikyta užlipti ant kalno trimis takais. Tikimasi, kad šis kalnas, kurio viršūnėje stovint matomi šeši ežerai, pritrauks didesnį turistų dėmesį, nes jau dabar Ladakalnį galima apeiti pėsčiųjų taku ir apžiūrėti kalną nuo įrengtų valčių prieplaukų. Prieš keletą dešimtmečių užkopęs į beveik 200 metrų virš jūros lygio iškilusį kalną, žymus gamtininkas Česlovas Kudaba pirmasis pastebėjo nuo čia atsiveriantį nuostabų grožį.
Maršrutus, keliaujant pėsčiomis, padeda sudaryti turizmo informacijos centruose dirbantys darbuotojai. Keliaujant pėsčiomis – daugiau pamatai, išgirsti, gali atsargiai paliesti aplinką, atrandi naujas vertybes. Ypač artimai pajusi gamtą, gyvendamas palapinėje. Medinukui kirba širdelė ir veidą papuošia šypsena, girdint tokius direktorės žodžius… Ji pamini, kad pažinti savo kraštą yra svarbu! Tuo pačiu, keliaujant pėsčiomis, geriau pažinsi save, judėsi gryname ore, kas suteiks sveikatos amplūdį. Nacionalinių parkų teritorijose graži gamta ir įdomus kultūros paveldas. O! Taip! Medinuko galvoje, prabėgo mintys apie Kuršių Nerijos ir pajūrio pėsčiųjų takus… O taip! Laukia Medinuko kelionės…
Direktorė minėjo Čepkelių raistą, siūlė pasidomėti kuo Žemei yra naudingos pelkės, taip pat kuo naudingos žmonėm… Skambėjo Viešvilės rezervato teritorija, nespėjau peržvelgt kuo ji ypatinga. Internete rašo, kad jame yra laukinė, nepaliesta žmogaus, civilizacijos, gamta. Rezervatas turi griežčiausią saugomos teritorijos lygį. Kad neprarastume dar likusio gamtos paveldo ir tam, kad taptume šiuolaikine išprususia ir gamta besirūpinančia visuomene yra steigiamos įvairios saugomos gamtinės teritorijos. Daugiau informacijos (Viešvilės gamtinis rezervatas). Čia uždrausta bet kokia žmogaus ūkinė veikla. Tuo siekiama sudaryti sąlygas gamtai tvarkytis pačiai, kaip priešistoriniais laikais. Yra daugybė augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, kurių išlikimui būtinas neliečiamas, trūnijančios medienos pilnas miškas ar paprasčiausia ramybė. Rezervatas tarnauja estetiniams, ekologinės pusiausvyros palaikymo ir praktiniams poreikiams.
Medinukas svajoja…, kad tai yra svarbu suprasti. Todėl keliauti pėsčiomis, dviračiu, bent jau visuomeniniu transportu – būtina, netik saugomose teritorijose… Keliauti mažomis grupėlėmis ir grožėtis gamta, šviestis patiems: kokia ji turtinga ir šviesti visuomenę, draugus…
Pakėlė nuotaiką nuskambėjęs Šavašos upėlis ir pėsčiųjų takas, Gražutės regioniniame parke, kuriame pilna augalų ir mitologinių paminklų. Pėsčiųjų takas atgija, kuomet kaimo gyventojai vaidina mitologinius personažus. Vaikai tampa kaukučiais, lydinčiais kelyje, o iš senųjų žynių, krivių, raganų, sužinai apie Deives Mildą, Laimą, Žemyną bei augalų gydomasias savybes. Taigi pėsčiųjų tako paveikslą pagyvina viso kaimelio gyventojų pasirodymas.
Pažiūrėkite į Lietuvos gyventojų dar neatrastą Lino verdenę. O gal kam teko lankytis bičių muziejuje, Stripeikių kaime, Aukštaitijos nacionaliniame parke? Jį pagaliau žada atnaujinti!
Smagu, kad Lietuvoje kelis metus veikia BEF (Baltijos aplinkos forumo) projektas „keliaujantiems lėtai“ (daugiau informacijos čia). „Lėtumas galėtų būti pats veiksmingiausias sprendimas norintiems prisidėti prie pasaulio gelbėjimo – siekiant darnos ir gyvenimo harmonijos bei neperžiangiant žemės galimybių ribų“, – sakė žinoma darnaus vystymosi teoretikė amerikietė Donella Meadows. Pasak jos, užuot eikvojusi energiją kovai su pasaulio blogybėms, visuomenė turėtų pirmiausia sumažini gyvenimo tempą. Stabtelėjimas padėtų išspręsti daugybę aplinkosaugos problemų, didžiąja dalimi kylančių iš to paties sąmyšio.
„Turbūt, panašiai ir kelionėse“ – pamanė Medinukas – judėdami lėtai, turime daugiau galimybių pajusti tos vietos dvasią, aprėpti visumą, pamatyti už horizonto siekiančius tolius – vandenis, miškus, pievas, atkreipti dėmesį į kvapus ir garsus. Tam neužtenka patrepsėti prie informacinio, pažintinio tako prieigose ar trumpam užlipti į apžvalgos bokštą. Prasmingoms kelionėms reikia laiko – parymoti patikusioje vietoje, persimesti žodžiu su vietos gyventojais, padėti jiems dienos darbuose, praleisti naktį – įsibūti tame kraštovaizdyje.
Baigus pasakojimą apie pėsčiųjų keliavimą saugomose teritorijose, Gerbiama Rūta Baškytė uždavė kelis klausimus susirinkusiems smalsuoliams iš paskaitoje nuskambėjusios informacijos turinio, pažadėjusi puikias dovanas atsakiusiems. Ką gi, tarp laimėtoju buvo ir Medinukas, atsakęs kuriame Lietuvos regioniniame parke yra Pučkorių piliakalnis. O! Ar žinai Tu, Mielas Skaitytojaum kus jis yra? Taigi, atspėjau ir gavau dovanų „Dainavos girios garsai“ įrašą, kuriame Vidmantas Blažys dalinasi kruopščiai įrašytais paukščių balsais girioje. Tos girios retai lankomos žmonių, tad miškų plotai teikia išskirtines sąlygas retiems ir slaptingiems gyvūnams…
Medinukas tikisi surengti arbatos ragavimo ceremoniją, skambant paukščių balsams, Vilniaus senamiestyje įsikursiančiame „Woodentravel“ biure…
Po paskaitos, Adventur parodoje, sutikau XVa. LDK laivės „Vytinė“ kapitoną, kuris Trakuose laukia savo mylimosios. Medinukas pasislėpė už lagamino nuo rūstaus (o gal meilaus? <3) kapitono žvilgsnio, siūlančio sudalyvauti švietimo programose.
Taip pat, mūsų keliaujantis medinis draugas svečiavosi prie Lietuvos kaimo turizmo asociacijos parodų stendo, kur susipažino su turiningu pirtininku Ričardu iš „Angelų malūno“ gydžiusio jauną panelę vantų masažu, verslininku Antanu Gedvilu, gyvenančiu netoli Trakų, pasidalinusiu subtiliom mintim ir miela moteraite Laima, siūlančią panirti į kūlinarinį grikio paveldo sūkurį Pamerkių kaime, Varėnos rajone… Suspėjau pakalbinti Lietuvos etnografinių regionų darbuotojus, kurie nuolat pasitikdavo maloniomis šypsenomis, mane, Medinuką. Šypsenos supo dėl medinio netobulumo, dėl mano vėjavaikiškumo… Šypsenos tiesiog, dėl noro bendrauti!
Besidžiaugiant paskutinėmis akimirkomis parodoje, dar spėjau šį tą smagaus nuveikti. Pagrojau Labanoro dūda (lietuviškuoju dūdmaišiu) prie pirties bičiulių stendo. Mieli draugai atitarė mušant vantomis ir lazdelėmis ritmą, kuris atstojo būgno dundesius. Sutarėme, kad būtinai pratęsime ateityje mūsų muzikinės kompozicijos skambesį. Apsilankiau prie šiaurietiško žygiavimo stendo, kur sutikau tris gyvybingus „NWStyle“ darbuotojus, entuziastus ir kartu žygiavimo mokytojus, kurie pasitiko Medinuką, palaikant jo keliones po Lietuvą pagal darnaus (eko) turizmo principus, ypač keliavimą pėsčiomis, kurį aprašiau viršuje…
Labai džiaugiuosi susitikimu su žurnalistu Vytautu Nosevičiumi, kuris padovanojo „Kelionės ir pramogos“ žurnalą, kurio pagrindinė tema yra „10 naujų maršrutų Lietuvos saugomose teritorijose“. Už tai, Jam, su džiaugsmu, atsidėkojau apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ garso plokštele „Giesmės Valdovui Gediminui“, kur skamba dūdmaišio melodijos, sutartinės ir dainos, įkvėptos lietuviškos gamtos ir Vilniaus miesto.
Išvykstant iš parodos, sutikau pažįstamą veidą, žaliųjų iniciatyvų Mokytoją, Baltijos 
dviračių asociacijos direktorių, Žali.lt narį, Franką Wurft. Kuris įsikūręs dviračių nuomos tašką „Velo-city.lt“ Naujamiestyje, netoli aktyvaus sporto centro „Kablys“. Mane, Medinuką, svetingai pasitiko, kiek suprantu norėjo pabučiuoti į blakstieną. Šyyypt))).
Čia dar šiektiek pagiriančių minčių apie Lietuvą ir turizmo informacijos centrus iš VSTT darbuotojų. Jos skamba taip, kad Lietuva – žalia šalis, turinti potencialą pažintiniam turizmui plėtoti. Unikali gamta, kraštovaizdžių įvairovė, retos augalų ir gyvūnų rūšys, gamtos ir kultūros paveldo objektai – mūsų krašto turtai, kuriuos galima išvysti apsilankius Lietuvos saugomose teritorijose.
Kiekvieno lankytojų centro ekspozicija turi pagrindinę temą, atskleidžiančią saugomos teritorijos savitumą. Sartų regioninio parko lankytojų centro tema – „Unikalus Sartų ežeras“. Anykščių regioniniame parke gamtos vertybės perteikiamos per rašytojų ir poetų mintis. Krekenavos regioninio parko tema „Nevėžio senvagių įvairovė“ įdomiai atsispindi ekspozicijos interjero dizaine – upės kilpos tarsi kybo ore.
Garso įrašai su paukščių balsais ar krašto sakmėmis, filmai apie saugomas teritorijas, herbariumai, galimybė pamatyti retas rūšis, reljefiniai regioninio ar nacionalinio parko maketai, interaktyvūs žaidimai, smegduobių ar kalvų geologiniai pjūviai, archeologinis paveldas – visa tai ir dar daugiau pamatysite moderniose lankytojų centrų ekspozicijose. Lankytojas ekspozicijoje turi pasijusti aktyviu dalyviu, o ne pasyviu stebėtoju…
Žaismingai ir kūrybiškai sudominus atvykusį į lankytojų centrą, siekiama pristatyti saugomų teritorijų vertę ir pakviesti dažniau lankytis gamtoje.
Paroda Adventur 2013, kad ir dalyvavus vieną, trumpą dienelę, iš visų trijų – atvėrė gaivaus oro gūsį, gamtos Meilės ir kelionių po Lietuvą belaukiančiam Medinukui.
Keliaukime darniai, lėtai ir atsakingai, Mieli Bičiuliai!
Jūsų dėmesio reikalaujantis, kartais nuoširdus, Medinukas.
woodentravel / medinuko kelionės 
Geras reportažas. Kai kurių niuansų nepastebėjau pati. Labai įdomu pasiskaityti kaip viskas atrodė kitiems lankytojams. O V. Blažio kompaktinio disko tai baltai pavydžiu. Man Pskovas irgi užkrito, bet tas negeras žodis “viza“….Koks šiaip parodos įspūdis lyginant su Vivaturais?