Temos Archyvai: Mitologinis Vilnius 2013

Ekskursija-projektas Vilniaus mieste, kuriame dalyviams parodomi netradiciniai miesto kultūros paveldo, turizmo objektai.

Tai kultūros paveldas skambantis gyvai, kuomet gidas: groja lietuvišku dūdmaišiu, moko dainuoti sutartinę ar tradicinę dainą, pasiūlo paragauti giros, naminės duonos.

Įžanga

Vilnius nuo XIVa. yra daugiakultūris miestas, kuriame gyveno skirtingų pasaulėžiūrų, tautų žmonės: lietuviai, rusai, žydai, karaimai, vokiečiai, gudai, lenkai.
Šventaragio miestas buvo įsikūręs dar iki Valdovo Gedimino sapno apie Geležinį Vilką.

Ir šiais laikais jis pilnas įvairialypiškumo: kalbų, religijų, nuomonių, stilių, lyg jaukus lizdas talpinantis skirtingus paukščius.
Skirtingos pasaulėžiūros kviečia pažvelgti į Vilnių iš daugialypės pusės, politeistiškai, kaip, kad esti mūsų žmonijos Pasaulis. Spalvingas, tačiau vienumoje.
Mieste tarpusavyje gyvuoja daugelis Dievų, nuo krišnaitų šventyklose garbinamo Krišnos, katalikų bažnyčių ar pravoslavų cerkvių, skirtingų atšakų krikščioniškų susiėjimų, kažkaip atsiradusi musulmonų sunitų bendruomenė, žydų sinagogoje susirenkant Jahvės vardu ar karaimų kenesoje ieškant bendraminčių. Tarp viso to, ant Gedimino kapo kalno renkasi lietuviško tikėjimo išpažinėjai: Perkūno, Gabijos, Praamžiaus, Laimos, Žemynos, Vėlino, (Visų Dievų) garbintojai.
Lietuviai ieško savo Dievų, savo šakninio pašaukimo, Tautinio genotipo šaltinių, Dvasios, Sielos turtų, kurie yra išlikę tautosakoje, mitologijoje, kultūros ir gamtos paveldo objektuose (nuo didingų piliakalnių, Šventų upių, ežerų, ąžuolynų iki kuršių kapinių Neringoje, gynybinių pilių… Įžvelgiami žmogui svarbūs ženklai etnografiniuose drabužiuose, dainose, giesmėse, sutartinėse…).

„Nedaug Europoje yra miestų, taip mitologizuotų kaip Vilnius. Turiu omenyje iš praeities paimtus pasakojimus, kurie nebūtinai privalo atitikti faktus. Šio miesto istorija tokia keista, kad ji prašyte prašosi perkeliama į pasakos erdvę, kas jau ne kartą buvo daroma, ir pasakojimai skirdavosi, nelygu, kas juos pasakojo: lietuviai, lenkai, žydai ar baltarusiai“. (Česlovas Milošas)

Įkūrus Vilniaus miestą, Šventaragio slėnyje ilgą laiką ruseno Amžinoji Ugnis, aukuruose buvo pašvenčiamos aukos Dievams, į kuriuos miesto gyventojai ir šalies valdovai tikėjo, prašė jų užtarimo, globos, stiprybės. Manoma Vilniuje buvo nukautas tauras, panašiai kaip koridos metu Ispainijoje, toreodoras kaunasi su jaučiu. Taip ir Vilniuje, kariai grūmėsi su taurais. Gediminas pasirodė kaip tautos vedlys, nukovęs taurą, įrodė, kad vadas yra pajėgus įveikti sunkumus. Naktį, po kautynių, šalia protėvių pilkapių, Valdovas Gediminas susapnavęs sapną apie Geležinį Vilką, kreipėsi į vyriausiajį dvasininką, žynį Lizdeiką, kuris išaiškino jo simbolius ir prasmę.
Iki XIVa. pab. Lietuvoje vyravo lietuvių politeistinis tikėjimas, pagoniškasis, kurio palikimą galime matyti dabartinės Vilniaus katedros požemiuose. Manoma, kad yra išlike senosios Perkūno šventyklos pamatai…

Mieste reikia ieškoti darnos tarp visų kultūrų ir dialogo tarp senojo ir naujojo, atneštinio, tikėjimų. Yra daug žinių, kalbančių apie tą pačią Tiesą… Viena žmonijos karta turi suprasti kitą…

Tebūnie Darna!

Nerasta

Atsiprašome, bet rezultatų ieškomame archyve neradome. Gal paieška padės rasti susijųsi įrašą.