Bandomasis žygis Labanoro dviračių taku

Lapkričio 7d., kaip pamenu, tai buvo penktadienio rytas, kai Medinis draugas pakilo iš lovos gana anksti ir skubėjo ir rytinį traukinį Vilnius-Turmantas, 5:55 (Lietuvos laiku). Jo bandymas spėti į autobusą link stoties, buvo tarsi išsilaisvinimo iš kasdienio rutinos sraigto veiksmas. Pabudimas iš Majų miego. Bėgti link tikslo, kai jauti, kad truputį vėluoji, mano galva, tarsi bėgti iš spąstų gniaužtų, pelkės ar liūno. Siekti pergalės! Miestas ir tam tikros jo būtinybės liūdina, pažiūrėjus į rytinio autobuso publikos veidus. Tad rudens ryto gaiva žadėjo laisvę… Laisvę judėti, giliai kvėpuoti, vedinti galvą ir atnaujinti mintis… Leisti pasidžiaugti džiaugsmingu sielos šokiu…

Perone lingavo keli žmonės, po truputį siurbčiojau vandenį ir stebėjausi gyvenimo sprendimais, klausiau savęs kartkartėm, o kam to reikia? Keltis anksti, veržtis miškuosna?

Kadienybė buvo visiškai kitokia, nei įprasta darbo dieną. Atsisėdau priešpaskutiniam vagone, pasigardžiuodamas šaukštu medaus išsiurbiau rytinę arbatą ir nusprendžiau pabėgti į paskutinįjį vagoną, kurį atradau tuščią. Įsitaisiau, įsijungiau rytinės meditacijos muziką ir pradėjau savo vidinės kelionės reikalus, mantrų giedojimą (haha! Gal tai tik kvailiams?) ir mažyčių maldų skaitymą. Atsidariau langą, gaivus oras pakliuvo vidun ir tiesiog mėgavausi vyksmu. Traukinių stotelės keitė viena kitą. Žvejai bendravo tarpusavyje, kuprinėse susipakavę reikmenis: sumuštinius, pigų vyną, konservus… Matant keliaujančius žmones mano galvoje sukosi rytiniai malonūs dežavu… Miego trūkumas? Tuo pat metu „kažkieno“ kojinės kišojo iš po suolų bortų, tai buvo ženklas, kad tasai „kažkas“ jau senokai ilsisi šioje kelionėje ir nežinia kada pakils, gal paskutiniame kelionės taške? O juk būna, kad pramiegi reikiamą stotelę…

Miela senelė ir pavyzdinga traukinio kontrolierė patikslino atvykimo laiką, patapo ramiau. Nusistačiau žadintuvą, kad galėčiau pakilt iš maldos ramybės.

Švenčionėliuose pasijaučiau tarsi kosminėje stotyje. Ramu aplink… Vagonų langai nutviekstSvenciankai neoninėm spalvom, o lauke šviestulpiai kaip žvaigždės žemėje, kantriai laukia dienos pradžios. Pasiskubinau link autobuso, sutikus du pasikrovusius dvasia („spiritu“) inteligentus, jie mane patikino, kad link Kaltanėnų važiuoti galėsiu tik po pusantros valandos. Nusprendžiau pasigauti pakeleivingą automobilį, juolab pasivaikščioti po miestelį, pajusti rytą jame. Nuliejau kelis šlakelius šalia paminklo, tremtinių prisiminimo vietoje, susimąsčiau ir žengiau žingsnius toliau.

Pakeliui sumaitinau vietiniam katinui sumuštinių pagardus. Tokiu veiksmu bandžiau pasilabinti su vietinėmis miesto dvasiomis, transcendentiniais seniūnais. Juk sako katės gyvena iškart trijuose pasauliose… M? Manau pavyko. Pradėjau žygį viena iš Švenčionėlių gatvių, mane lydėjo rudeniškos spalvos…

Vaikai kulniavo mokyklon, vieni tvirtai, kiti ganėtinai tingiai, galbūt visai neskubėdami. Prisiminiau save, jų kailyje, nevisad norėjos ten eiti, tačiau, sukaupęs jaunuolišką tvirtybę, eidavau, kad ir neparuošęs namų darbų.

Turėjau platų glėbį laiko. Pastebėjęs močiutę, šalia savosios trobos velkančią nupjautų obelų šakas iš kiemo, pasisiūliau padėti. Džiugu, kad ji nenusigando tokio pasiūlymo, nes vienu metu suabejojau ar verta… Kadangi žmonės nėra patiklūs, pasaulis kiek kitoks nei seniau būta. Tačiau kiekvienas iš mūsų esame jo dalis ir veikiame taip, tarsi norėdami parodyti koks jis gali būti arba patys jį kurdami. O gal nuomonę apie pasaulį mums tiesiog kažkas dirbtinai sukuria? Gal tikrovė kitokia?…

Tad vilkom šakas drauge, turėjau pirštines, močiutės perspėjimai, kad galiu susižeisti buvo tik malonus jos dėmesys, visa kita ėjosi labai darniai. Pasipasakojom vienas kitam ką veikiame gyvenimo dienų metu, atradom bendrų minčių. Darkart paminėjau, kad yra malonu prasmingai praleisti laiką laukiant žygio Labanoro girioje, vietoj to, kad gerti alų kur pakrūmėje. Darbui linkstant į pabaigą, kiemui vėl virstant kiemu, ne šabakštynu, Močiutė pasiūlė pasivaišinti obuoliais, nusivedė mane link rūsio ir atnešė kašiką, pilną obuolių. Susiskaičiavau visus 8 ir palydėjom vienas kitą žodžiu: „Sudiev, Laimingai!“.

Štai Jums mažas eko-turizmo pavyzdys.

Kelias

Prisimenant vasaros baltų kultūros ir muzikos festivalį „Mėnuo Juodaragis“.

Įamžinus kelis urbanistiškai-gamyklinius vaizdus, kurie, deja pasimetę, pasikalbėjus su vietiniais sąvartyno darbuotojais, palinkėjus geros dienos – toliau buvo traukinių bėgių pervaža ir kelias.

Miškas ošė, kvepėjo pūšynu. Jūs žinote šiuos jausmus. Galva nebesupranta kas vyksta, argi tai yra įmanoma? Kur miestas? O kūnas tiesiog rymo. Jei būtų vasara, puiki mintis panirti į gėlo vandens telkinį, tada ir galva pabustų. Minutės žygiavo kartu su manimi, balsavau artėjančių mašinų akistatoje. Niekas nestojo. Skuba, matyt, darbų dirbti. Yra keli burtai, kaip save motyvuoti ir kantriai laukti sustosiančių vairuotojų, bet nesiplėsiu. Na, vienas jų-suvalgyti saldainį, kuri gali išsisaugoti kišenėse. Žygiuoti 9km. man atrodė nesudėtingas iššūkis, bet būčiau vėlavęs laiku atvykti į žygio pradžią. Sustojo mikroautobusas, mandagiai pasilabinau su viduje tūnančiais statybininkais.

-„Mano kelias link Kalnatėnų, ar pakeliui?“

-„Taip, sėsk, studente“.

-„Ačiū. Esu Šarūnas, malonu susipažinti Gerbiamieji“.

Studenas… Gyvenimo studentas…

Atvykus į Kaltanėnus, žygiavau dviračių-pėsčiųjų taku. Ant kelio ženklo buvo lipdukas „Minam“, galvoje šmėžtėlėjo mintis, kad tai dviratininkų bendruomenė, matomai populiarinanti šį keliavimo būdą. Pasirodo šį bendruomenė keliavo aplink Lietuvą. Divratininkai teigia, kad keliaujant dviračių matosi padaryti nemaži darbai tvarkant saugomas teritorijas, restauruojant kultūros paveldo paminklus. Puošiasi kaimai ir miesteliai.

KUTC (Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras) aktyviai veikia turizmo srityje, šį žygį organizavo būtent jie. Norint keliauti po Aukštaitiją, siūlyčiau susisiekti su centro darbuotojais, kurie noriai pasiūlys tinkama maršrutą važiuoti dviračiais, žygiuoti arba pasiekti tam tikrus įdomius objektus automobiliu.

Užsiregistravome į žygį, sustatėme dviračius į priekabą, panaudojant įmantrius mazgų rišimo būdus, išvykome. Pirmyn!

Mūsų pirmasis apsilankymo taškas buvo atsinaujinusi Labanoro regioninio parko direkcija. Pilna aktyvių šviečiamųjų pramogų vaikams, kurios ne ką mažiau įdomios ir savo turiniu traukiančios vyresnės kartos žmonių dėmesį.

Tarp šių ekspozicijų siūloma pamatyti Labanoro dūdą, sugroti ja nepavyks, tačiau skambėsiantį įrašą tikrai išgirsite. Taip pat siūloma atpažinti žvėrių pėdsakus arba radus stalą su žuvų pavadinimų kortelėmis atitaikyti joms tinkamą vietą stalo kišenėse (tuomet stale užsidegs lemputė). Yra vietų kur centro lankytojai turi pajudėti, prašliaužti tuneliu, norint pamatyti besislepiančius miško gyventojus arba pasistiebti norint patyrinėti miško paukščių lizdus.

Išties džiugu važiuoti rudeniniu mišku, jis pilnas gaivos, nekamuoja didžiulis karštis, tuo pat metu, gali sutikti miško rezidentą – nebūtinai šerną, o girininką, su kuriuo mes, stabtelėję, turėjome kasdienių ir mitologinių pokalbių. Jonas Barzdėnas, miškininkas, fotografas (žr.nuotraukas), pasigyrė, kad yra suradęs aukščiausią ANP pušį. Įdomu, koks būtų girininko sapnas…? Kaip tik susitikome vietoje, kur kadaise buvo net dviejų valstybių riboženkliai. Ryte žmonės gindavo ganytis gyvulius vienoje valstybėje, vakare pargindavo į Tėvynę.

Pasiekus vidurį mūsų žygio, KUTC pavaišino kuo puikiausiais dienos pietumis, o Medinukas paantrino Labanoro dūdos melodijomis, kurios tarsi grįžo į gimtuosius kraštus…

Šis įrašas paskelbtas kategorijoje Kelionės ir apsilankymai ir priskirtas tokioms žymoms: , , , , . Išsaugokite jo nuorodą.

2 komentarai straipsnyje Bandomasis žygis Labanoro dviračių taku

  1. mild. parašė:

    gražios mintys.jauku skaityti. nuneša.

    • medinukas parašė:

      Netikėtai greit sulaukta komentaro! Аčiū labai. Tad teks regzt antrą dalį, pildant pažadus🙂
      Тurbūt tai vienintėlis, stebuklingai užklydęs komentaras🙂. Tačiau jis Yra. Yra Čia.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s