2013m. vasario 6 d. Medinukui ieškant BEF (liet. Baltijos aplinkos forumo) Užupyje ir kalvystės muziejaus, teko paklaidžioti svajingomis gatvėmis ir tiesiog atsipalaiduoti.
„BEF’as“ įvardina save įsikūrus Užupio g. 9/2-17, ko atrasti man nepavyko. Pabandysiu tai padaryti šiandien, vasario 8 d. Kur nukeliausiu šįkart?
Nenusiminęs, jog neradau bičiulių aplinkosaugininkų, ėjau pasaka dvelkiančiomis gatvėmis. Tikrai, Užupis yra kita šalis, kita Respublika, nei visiškai šalia esantis senamiestis. Užupis turi išskirtinai savo orą… Turiu omenyje aplinkos alsavimą…
Eidamas lėėėtai-lėėėtai, svajingu žingsniu, galvojau apie šalia įsikūrusią prancūziškų bandelių kepyklėlę ir gyvenančius Respublikoje žmones, pavasario pažintines ekskursijas… Darkart prisiminiau Paryžiaus Monmartrą, o namuose paliktą akordeoną…
Pagaliau atradau kalvystės muziejų, kurio durys buvo taip pat uždarytos… Ant jų kabėjo raštelis „Išeiginės nuo vasario 5 iki 7 dienos“. Nusišypsojau. Žvilgtelėjau pro langelį į muziejaus vidų, pajutau kaimo dvelksmą ir tuo pačiu dar vieno mažo pasaulėlio esatį…
Atradus Saulę, kalvystės muziejaus lange, prisiminiau mistiškąjį kalvį Teliavelį, kuris meistrauja mūsų Dangiškąją Šviesą savo dirbtuvėse. Juk žmogus užsiėmęs svarbiu darbu! Todėl priverstas apsimesti, jog atostogauja… Supratau ir nuskubėjau ant Gedimino kapo kalno, kur radau rymančias varnas ant sniegu nukloto kilimo. Kylant kalnu, dzingtelėjo mintis: „štai kodėl protėviai dėjosi meškos nagus į kapus, išeidami anapilin“. Užlipti leduotu šlaitu, ypač netvarkingais mediniais laiptais, kurie reikalauja atnaujinimo – tikras žiemos išbandymas!
Išsiilgusiems atrakcijų žiemą, Medinukas rekomenduoja išbandyti Gedimino kapo kalno šlaitą. Mieste, čia pat, keli žingsniai nuo Užupio gimnazijos…
Užsiropščiau. Visos varnos pakilo į medžių šakas, ir aš jų atsiprašiau, sutrukdęs ramybę grožėtis Vilniumi. Užupiečiai mini, jog nuo kalno atsiveria gražiausi vaizdai į miestą.
Taip gera, ramu… Pastebėjau kelias minutes apnuogintas medžių šakas, maloniai nužvelgiau akimi pamėgta medyje suoliuką, kur kartais nusėdęs groju dūdmaišiu. Ilgai neplaukęs mintimis, nusprendžiau žygiuoti toliau, nes dar keli susitikimai laukė, o spėti visur laiku – svarbu.
Įamžinau aukurą, belaukiantį savųjų lankytojų, kurie nuolat jame įkuria Protėvių Ugnelę, menančią sugrįžtančią Saulę gimtojoje Žemėje, Motinos glėbyje. Aukuro Ugnis, anot Protėvių, yra Saulės atvaizdas Žemėje. Įkuriant Ugnį, mes artimiau pabendraujame su Dangiškąją Meile, jos teikiama šiluma, Gyvybe… Lygiai taip, kaip Saulė šildo mus visus tolygiai, visi jai esame vienodi, taip ir aukuras priima kiekvieną, kuris atėjo į bendrą ratą sušilti bendrystėje… Mūsų Asmeninė Gyvybė, tai yra Saulės Spindulys širdyje… Kiekvienas esame Šviesa… Lietuvių kultūros paveldo dainynuose yra 700000 dainų, kurios kalba apie žmogaus darnų sugyvenimą su gamtos ritmu, menant jog visa, kas sukurta pasaulyje yra viena bendra Šeima…
„Kur gauti sriubos Užupyje“? Sukosi mintys einant į Gedimino kapo kalną. Yra kelios geros vietelės Užupio Respublikoje. Nuolat skani sriuba verdama restorane „Prie angelo“. Ten galima paragauti lašišinės (žuvinės) sriubos, gardžios guliašinės, virtų daržovių kūrinių… Tarp šių vandenų, rekomenduoju medaus girą, kaip unikalų, gaivinantį gėrimą, kurį padavėja atneša patiekus į mažiuką stiklinį ąsotėlį…
Kita vieta, pakilus į kalną link Užupio gimnazijos, yra „Torres“ restoranas, kur teko ragauti trintų daržovių sriubos, ypatingai atgaivinančios žiemą. Restoranas vaišina gardžiu maistu, kurį teko ragauti, o taip pat vaizdingu reginiu lauke įkurtoje terasoje.
Tačiau didžiausią pagarbą atidaviau Užupio Respublikos senbūviams – „Šnekutis“ kaimiško alaus barui. Kuriame, atvykęs, užsisakiau guliašinės už 6Lt. Nedidelė porcija – tačiau nuotaiką pakylėjo. Juk Šnekučio atmosfera, perpildyta alaus bravoro kvapu, kaimiškos medienos ir židinio šilumos – tai dar vienas pasaulėlis, ištraukiantis mus iš niūrios kasdienybės. Ten galime atsipūsti: užkrimtę patiekalų vadinamų tradiciniais, paragauti kaimiškos giros ar pabendrauti su artimu bičiuliu prie tikro, gyvo alaus, kurį pateikia mums Lietuvos mažosios alaus daryklos.
Viduje vakarieniauti buvo karšta (žemiau matome rasojančias nuotraukas), tad išsirioglinau į lauką, kur leidau sau prisėsti prie medinių stalų. Lauke tvyrojo pavasaris…
Šnekutyje susitikau su giminėmis Medinukais iš Pasvalio… Peržvelgiau Užgavėnių šventės Išmintį, kuria papuoštas baro vidus ir išorė (žr.nuotraukas apačioje). Ir keliavau link gintaro galerijos, kur mano vakaras pasibaigė Labanoro dūdos melodija ir gintaro galių spindesiu… Nusipirkau kelis vakarykščius, nukainuotus kruasanus su miglolais… Bet!!! Bet!!! Kas nutiko!?! Skaityti toliau…
Aplankius „Už Tibetą“ krautuvėlę, netoli Užupio menų inkubatoriaus (UMI), sutikau kelis gerai žinomus Lietuvoje veidus…
Ar galite įsivaizduoti, kad šalia UMI su manimi pasilabimo „begpekeris“ (liet. keliautojas) Jėzus? Tuomet, deklamuodamas eiles, ant UMI pakraščio, atskrido pačiulbėti Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vildaugas! Netikite? Žiūrėkite nuotraukas!
Ramybės dvelksmą atradau Tibeto skverelyje… ॐ Ir gintaro galerijos rūsiuose įrengtoje alkoje… ॐ
Vėliau, vakare… Vilniuje skambėjo sutartinės…
Tai tiek, šiam kartui.
Paklydęs ir vėl atsiradęs,
Keliautojas Medinukas.
woodentravel / medinuko kelionės 
Veskis mane į žygį po užupį…. 🙂
Oficialiai ar neformaliai? Reikia patvirtinto departamento gido pažymėjimo sulaukti… 🙂
O kur sutartinių vaizdai ir garsai? 🙂 Galėtum irgi užfiksuoti…
Jei yra tokių pageidavimų, kitą kartą bus ir šių saldumynų ausims… 🙂 Tačiau, rekomenduoju ateiti gyvai paklausyti ir sudalyvauti ;).
Gintaro galerijoje atidaryta Tarailos Kalvės dirbinių paroda.