Ekologinio / etnografinio laisvalaikio ir turizmo veikla kartu su Woodentravel!

Woodentravel - ekologinio/etnografinio laisvalaikio ir turizmo plėtros judėjimas, skirtas darnaus keliavimo principų taikymui kasdienybėje.

Woodentravel

Woodentravel way / Medinuko kelias

Šiame puslapyje galite stebėti jautraus gamtai ir kultūrinei aplinkai personažo „medinuko“ kelionių įspūdžius, turizmo patirtį, išgyvenimus Lietuvoje ir svetimose šalyse.

Tai dienoraštis, kurio pagrindą sudaro tvaraus turizmo ir kūrybiško laisvalaikio straipsniai ir temos.

Natūralūs įspūdžiai ir asmeniški keliai tiesiami čia!

Woodentravel Inc.

Posted in Kelionės ir apsilankymai | Parašykite komentarą

FiDi 46

FiDi-entrance

   „46 (kiamšeši) ir FiDi atneša pavasarį!“, šiuo ir daugeliu kitų šūkių dalinosi šventės organizatoriai ir dalyviai.

   Jau 46 metus kuriamas fizikų dienų festivalis šurmuliavo Vilniuje. Tai laisvės, kūrybos, fantazijos, alternatyvos kupina šventė. Viename straipsnyje išskaičiau, kad dar sovietmečiu 1969m. prasidėjusiomis kasmetinėmis FiDi šventėmis, fizikai rezistentai išradingai kovojo už Lietuvos laisvę. Apsilankęs „Fizlende“ arba vakarinėje dalyje, pajunti tikro kultūrinio panko dvasią. Sieloje suskamba savotiškas roko maršas.

    Pagrindinis šventės simbolis yra „DinasZauras“. Tai žemės gyvis, daugeliui įrodantis, kad dinozaurai yra gyvi.

   Nuo pat ryto, Saulėtekyje, prie Fizikos fakulteto, įsikuria įžymusis „Fizlendas“ – pramoginių įrenginių („atrakcionų“) parkas, stebinantis praeivius netradiciniais, tačiau gan praktiškais, sprendimais, įgyvendinamais net kasdienybėje. Tikrai taip, jei tik esi nagingas auksarankis ir tikrai išmanai fizikos dėsnius. Nes kepti skrebutį gruzdintuvėje kartu su aliuminio formelėmis, sako, yra pavojinga, tačiau, jaunas fizikas parodo savo gabumus ir drąsiai kepa pusryčius lankytojams, laimindamas juos tarsi tikras šventikas.

      Skrebučiai iššoka iš gruzdintuvės tik ištraukus kištuką iš elektros lizdo.

    Medinukas nusprendė pasigardžiuoti krišnaitų pagamintų troškiniu, kuris jau garavo lėkštėje. Krišnaitai yra dažnas svečias fizikų dienose, kur jie įkuria savo kampelį: dainuoja kirtaną, mantras, piešia ant veido įvairius raštus ir dalina prasadą, maistą už auką.

Prasadas

      Tačiau fizikai, būdami aiškaus mąstymo ir realistiškų pažiūrų, turėjo savąjį „mistikų“ kampelį. Šioje ekstrasensų grupėje galėjai pasidaryti asmeninę auros fotografiją, atsikratyti toksinų, asmeniškai pasikalbėti su privačiu astrologu, kuris paskirdavo homeopatinių vaistų.

       Toliau, Fizlende, gali pamatyti didelį žiurkratį, kuriame be paliovos rikiuojasi įvairaus amžiaus žiurkėnai ir visuomeniškai rodo savo ištvermę. Visai šalia, įkurti spąstai pėlėms, norinčioms nugvelbti plytos gabalą nuo ryškaus padėklo.

Gyvas, medinis ir pakrypęs, žvilgsnis į šventės įrenginius.

     Besivaišindamas troškiniu saulės atokaitoje, pastebėjau pro šalį einančią damą, apsivilkusią odine striuke su pypke rankose, pūpsančią ir skleidžiančią paslaptį aplink save. Kuri lygiai paslaptingai dingo iš mano akiračio, kaip trumpas sapnas… Tačiau nukreipė prie kitų dienos grožybių. Tarp kurių, šis „dvylikabatis“ dviratis, ne vienam keistuoliui keliantis pavydą, tūlam senamiesčio Nikodemui būtų garbė skrieti pavėjui miesto gatvėmis.

Dažnai krentanti batračio grandinė kiek paįvairina važiavimą.

Dažnai krentanti batračio grandinė kiek paįvairina važiavimą.

O štai čia, matyt, vestuvinė karieta skirta fiziko ir filologės šventai sąjungai įtvirtinti.

Vestuvinis dviratis       Kasmet FiDi yra paruoštas kubilas, pilnas vandens, o virš jo sėdi fuksas, pasipuošęs naro kostiumu ir laukia… Laukia… Laukia, kai bent vienas šventės dalyvių įsidrąsins mesti bulvę į šalia esantį taikinį. Jei metikas būna taiklus, bulvė kerta per bulio akį, viduriuką – fuksas išsimaudo pavasariniame vandenyje.

       Graži tradicija įprasminti FiDi šventę – pasodinti simbolinį medelį prie fakulteto. Medinukas įamžino kelis sodinukus.

This slideshow requires JavaScript.

       Vaikštant po Fizlendą, girdint muzikos ošimą ant mažos scenos, nejučia susimąstai apie vakarinės FiDi dalies programą, į kurios veiksmą visada gali įsigyti pigesnius bilietus improvizuotoje kasoje. Sąraše gali pastebėti žinomų grupių pavadinimus, tarp jų šiemet buvo svečiai iš Estijos, ukrainiečiai: Svjata Vatra (liet.„Šventa Ugnis“). Keli grupės nariai atvyko susipažinti su dieninės šventės programa ir praskaidrinti dieną keliais trombono ir dūdmaišio garsais.

Medinis žvilgsnis į Svjata Vatra išsišokimą – čia.

       Laukiama šventės dalis yra kelionė link Gedimino pr. Kodėl laukiama? Nes visi norintys pakeisti banalaus keliavimo viešuoju transportu būdą į neįtikėtinus pojūčius, rikiuojasi eilėje į FiDi sunkvežimius, kurių atvažiuoja net keli. Taip, šventės dalyviai lipa į priekabas ir draugiškai cementuojasi. Pasidabinę vėliavomis, skambiomis skanduotėmis, priekyje važiuojant Dinui ir fizikams veteranams, pajudame link eisenos vietos. Iš paskos važiuoja didelė vilktinė studentų, kas dviračiais, o kas taip pat sukdamas riestainį automobilyje. Važiuoti priekaboje yra nuostabus jausmas, nebijant iškristi už aukštų ramsčių, bortų, jauti pavasarinio vėjo žaismą, vėliavos puikiai plevėsuoja, priekaba juda nuo šokių, ištarus bendrą šūkį „rezonansas“. Miestiečiai mojuoja pro šalį važiuojantiems fizikams. Pastebint šaligatviu einančią porelę, keleiviai draugiškai šaukia „pabučiuok“, įvykus šiam veiksmui, pereinama prie skanduočių ir tolimesnio mėgavimosi kelione. Jei kada dalyvausi FiDi, prisijunk prie sunkvežimio šeimos ir pašėlusiai sveikink miestą…

   Gedimino prospekte didžiulė eisena pajuda link filologijos fakulteto, kur fizikų laukia nuostabiosios žodžio, kalbos, įvairių kultūrų žinovės… Eisenos priekyje plačia šypsena keliauja DinasZauras, gatvės smalsuolius pagąsdindamas garuotu šnypštimu. Vėl girdimos skanduotės, miestas prisipildo šventinių vėliavų, kuriomis būna papuoštas visas Gedimino pr. Eisenoje važiuoja keli senoviniai automobiliai, o šįmet net žali traktoriai lydėjo Diną link prospekto pradžios.

     Fizikai skelbia pavasarį ir eina išreikšti amžinos Meilės ir Pagarbos princesėms filologėms.

      Medinei pabaigai… Dar kelios akimirkos iš FiDi šventės… Laukiame kitų metų ir kitų FiDi!

Posted in Kelionės ir apsilankymai | Tagged , , , | Parašykite komentarą

Amerika. Dalis 2

Vos prigulus, Amerikoje išaušo 6val. ryto, dingteli mintis – o Lietuvoje jau 14val. Taip, ji, mintis, užsilikusi sąmonėje, neleido sudėti rytinio gluosto. Pažadinau ir kitus bendranamius.

New-York

Pakilau, manydamas lėkti į miesto centrą, paieškoti jo sielos, tačiau greitai buvau įtrauktas į pinkles aplankyti kelias plataus masto parduotuves. Susėdau kartu su kelionės bičiuliais į automobilį ir išlėkėme atviro turo į vartotojų pasaulį. Nuo pat ryto didžiosios parduotuvės (panašios į JYSK) buvo tuščios. Kinietiška gamyba aplinkui ir didelis kiekis daiktų – apsuko galvą. Tačiau, tai truko neilgai, nes vidudienį turėjo atvažiuoti draugai, kurie pasirūpino mūsų koncertais Masačiusetso valstijoje.

Rašau šią pasaką skambant “The Mother tongue” muzikai. Kaip tik šios vokalo grupės nariai ir “Earth spirit” bendruomenės žmonės suplanavo tris ansamblio “Kūlgrinda” pasirodymus Amerikoje, kur mes buvome priimti atvirom rankom, o ypač Širdimi. Viena jų dainų  skamba žodžiais: “We are One, with the Soul, of the Earth, Mother Earth”…

Mūsų atvyko pasiimti ir pagloboti Korbanas (Corban) ir jo sūnus Donovanas (Donowan). Abu yra Mother Tongue grupės nariai ir dvasiniai lyderiai. Korbanas yra pasaulio religijų kongreso valdybos narys. Važiavome į Masačiusetsą. Išvykti iš Niujorko miesto buvo tiesiog karštligiškai sunku, didžiuliai kamščiai driekėsi didžiąją dalį kelio. Kalbėjomės apie buvusius pasirodymus, pasaulietinę muziką, bendruomenių tradicijas, papročius. Vakare mūsų laukė koncertas masonų ložėje (masonai pigiai nuomuoja nuosavas sales renginiams), vakarienė, 2 x 5l. kavos, dežė “Dunkin Donuts”, jei kas nežinot, tai – skaniausios spurgos Amerikoje. Tai savotiška spurgų ir bandelių greito maisto parduotuvė.

Baigus koncertą, važiavome namo kalbėdami apie kantri (“country”) muziką, juokėmės iš suaugusiųjų. Donovanas papasakojo apie vilko ir elnio grupę, kuri yra vyrų sambūris, norintis pažinti pasaulį ir tobulėti kartu su kitais vyrais bei gamtos paslaptimis. Vilkas – tai bendruomenės, išminties, simbolis, vilkų ruja. Tai lyderio savybė būti vilku, tačiau išlikti bandoje. O elnias – jis yra labiau asmeninis kelias, didelių ragų auginimas – tai gebančio kovoti patino ženklas. Visa tai yra vyrų animistinės pasaulėjautos dalis. Kiek girdėjau apie moteris, joms yra svarbus mėnulis ir pėlėda.

Animizmas - pirmykštis tikėjimas, kad gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai turi sielą, galinčią daryti poveikį aplinkai, tikėjimas antgamtinėmis dvasiomis, bendravimas su jomis, buvimas kartu vienoje kūrinijoje.

Atvykę į bičiulių namus, mus apgyvendino namuke pavadinimu “Sugar house”, kuriame yra gaminamas klevų sirupas. Jame gyvena žavi raganaitė Sjiu (“Sue”). Su ja mums teko bendrauti didžiąją viešėjimo cukraus namelyje dalį. Klausėmės paskaitų apie vykdomas apeigas lauko aplinkoje: protėviams, Motinai Žemei, Gamtos Dvasioms… Čia gyvena žmonės tarsi pasakoje. Auginamos avys, ožkos, lama, vištos, visa kas reikalinga darniam ūkiui.

Vieną dieną globotojai mus vedžiojo aplinkui sodybos teritoriją, pamatėme akmenų ratą, suridentą jaučių pagalba, protėvių šventyklą, keliavome šaltiniuotu šlaitu link Motinos Žemės šventyklos, kurioje pagrindinė mintis yra Taikos Žemėje malda, “May Peace prevail on the Earth”, užrašyta keturiomis kalbomis: keltų, anglų, indėnų ir žvėrių pėdomis. Čia sudėti akmenys iš daugelio pasaulio kraštų su intencija Žemės Taikai įsivyrauti.

Šįkart tiek, bus daugiau…

Medinukas

Posted in Kelionės ir apsilankymai | Tagged , , , , , , , | Parašykite komentarą

Amerika. Dalis 1

gangs-of-new-york***

-Medinuk, kokia nuostabi Amerika.

-Ne.

-Medinuk, važiuojam į Ameriką?

-Ne.

-Aš svajoju važiuoti į Ameriką!

-O mane traukia gyventi kaime ir veikti darnos vardant.

***

       Ką gi, 2013m. vasara, birželio pradžia, Medinukas pakuoja savo daiktus ir keliauja už Atlanto vandenyno, į Ameriką. Ten laukia keli muzikiniai pasirodymai ir kultūrinės patirties graibstymas. Atsisakyti tokiam pasiūlymui buvo sudėtinga, motyvavo idėja – kad galbūt daugiau tenai niekuomet nenuvyksiu, ypatingai tuomet, kai būsiu apkerpėjęs ir apsamanojęs medžio gabalas.

Išskrendame vakare 16val. iš Lietuvos. Po dviejų valandų Kopenhagoje turime persėdimą į Niujorką.

Išvykstame iš Kopenhagos 19val., po aštuonių valandų – turime tą pačią birželio 6-osios dieną, 21val.

21val. vakaro, mes Amerikoje (12val. skrydžio SAS lėktuvu). Mus pasitinka dulksna. Toks dekoratyvinis lietus nukloja apsiniaukusį Niujorko dangų. Nejaugi mus lydės visą kelionę tik lietus ir niūrus oras? Nenori šito suprasti mano medinės tošės paviršius. Lietuvoje palikome lietų, tarsi apsivalėme iki pradedant kelionę, o čia, už Atlanto vandenyno, mus pasitinka nauja švarinimosi programa, taip pat su reklamomis – Sveiki atvykę į svajonių šalį! Oro uosto aplinkoje pilna vėliavų, kyla kažkokios mintys iš “Gangs of New York” filmo. SAS lėktuvo vakarienė dar džiūgauja pilve, filmukas apie Paryžių praskaidrino dieną, o dabar laukiu galimybės nusnūsti. Vilniuje paryčiai, o mes dar vakarieniausime…

NY-tortas

Pirmasis įspūdis sudaromas: turint galimybę pasigrožėti Manhetenu (Niujorko prašmatnusis rajonas) balkono akiratyje. Matau klampią, apsiniaukusią miesto dalį. Didysis obuolys šiektiek kelia nerimą. Tarsi jis yra ne saldus ir sultingas obuolys, bet klampus ir persaldintas obuolių pyragas – tasai Niujorkas…, kurio net ragauti nereikia, o jau žvilgsnio sotu… Kita vertus, daug šviesų nuo blizgančių ir dirbančių naktimis pastatų, tarsi kalėdinė eglutė puošia salą. Nerimą kelė pirma naktis, vėliau teko vis labiau grožėtis, grožėtis, grožėtis…

Su pirmaisiais trupiniais ir prisiminimais, Jūsų Medinukas.

panorama-keltas

Posted in Kelionės ir apsilankymai | Tagged , , , , , | Parašykite komentarą

Ieškant Meilės lietuvio pasaulėjautoje

     Žvelgiant į pagoniško kalendoriaus čiulbančias gegužės dienas, pavasarį, jaučiamas gamtos prabudimas. Gyvybė pasirodo žiedų grožiu, pirmąją žaluma. Saulė dažniau dėmesiu aplanko Žemynėlę, jos glėbyje gyvenančius žmonės, kurie atranda gyvenimo džiaugsmą kasdienėje aplinkoje. Vyrai nustebina gėlėmis moteris, pavasario žibutėmis mamas, o jos spinduliuoja šypsenomis ir gyvybine energija. Tikrai, žymiai lengviau daryti gerus darbus dienos bėgyje. Sodininkai, daržininkai ir ūkininkai sėja sėklas žemėje, kurias  kruopščiai prižiūrėdami  užaugins trapią, sveiką gyvybę.

         Gegužės 11d. apsilankiau Margionyse, Dzūkijoje. Šeštadienio rytą iškeliavau į pietinę Lietuvos dalį, užpildytu septynviečiu automobiliu, kurio ekipažą sudarė būrys dainuojančių lietuviškas dainas bičiulių. Laimė, kad važiavau nė vienas, o visa gamtos glėbio pasiilgusi bendruomenė šalia, ir tai ramino širdį,  nes supratau, kad apsilankymas paliks gilią gyvenimo prasmę mumyse.

     Mildos šventė – Meilės šventė Lietuvoje…; Palyginus su užsienyje atsiradusia Šv. Valentino diena, kurios metu Lietuvoje tūno žiema ir lietuvaičių kasdienybę supa šaltis ir tamsa, Mildos šventė yra kita medalio pusė. Tarp mūsų kartais girdimos Gegužinės skambesys, kurios metu gamta atsiverčia savo grožiu, tiksliau vadinama gyvatos dovana. Daugelis jaučiame ją…

       Matyt verta švęsti tikrąją Meilės šventę, kai Žemė tai tiesiogiai kužda…? Važiavome atrasti dalelę šio, gyvuojančio supratimo…

       Dzūkija stebino mus miškingomis pakelėmis ir skambiais upių, ežerų pavadinimais, tarp kurių – Ūla, puošianti Dzūkijos apylinkių reto grožio pakrantes. Daugelio vietinių gyventojų minima kaip viena pagrindinių vandens kelių, būtinų įtraukti į atsakingų keliautojų vasaros meto planus.

      Važiuojant pagrindiniu keliu, yra aiški nuoroda į pirmąjį Lietuvoje Margionių klojimo teatrą. Pasukus į kaimo keliuką, mus pasitinka jaukios, prižiūrėtos sodybos. Mašina riedant toliau, atrandame išsišakojimą, kuriame du kelio sargybiniai ženklai: „Bobos daržo šalcinis“ ir „Klojimo teatras“.

Parymojau ir pasukau dešinėn...

Parymojau ir pasukau dešinėn…

       Kur pasukti? Jei kamuoja troškulys ir noras pakliūti į Motinos Žemynėlės buveinę, kviečiame sukti į kairę, tačiau, jei esi išsiilgęs bendruomeniškos kultūros, šviesos, muzikos, dainų skambesio – tikros Šventės -pasirinki kitą kelią, link klojimo teatro.

        Pravažiuojame bitininko sodybą ir atvykstame į Margionių klojimo teatro aplinką. Mus pasitinka Mildos šventės bendruomenininkas, vienas iš pagrindinių jos kūrėjų, Marius.

    Margionyse popietė. Yra atvykę keli apylinkių gyventojai, jaunimas, kurie padeda klojimo viduje tvarkingai sudaryti sąlygas būsimam koncertui, šventės vaišėms. Čia pat atvyksta renginio garso operatoriai ir scenos darbuotojai, kurie, atrodo, susivežė pusę Vilniuje likusios sporto arenos muzikinės įrangos. Mums pasiūloma įsijausti į aplinką (juk reikia kelių akimirkų prisijaukinti ją), atsipalaiduoti, atsiduoti vidiniams jausmams, kurie dažnai atrandami naujoje vietovėje. Žengiant link pastato, privalu praeiti lauko vartus, kurie ženklina kito pasaulio erdvę, tarsi į šventvietę, nušviestą saulės aušros.

Margioniu-vartai

      Toleliau, matome atvertus klojimo vartus, kviečiančius užeiti vidun. Reikšmingi antrieji vartai, kuriuose šįkart rieda mėnulis? Liaudies dainose dažnai minimi tėvelio dvaras ir keli vartai. Vienuose vartuose saulutė teka, kituose mėnulis rieda, trečiuose žvaigždės žiba. Tai nežemiško, išsiilgto ir trokštamo dvaro pasaulis. Dalelę šio atspindžio turime žemėje.  Įžengęs vidun matau pastogėje kabančius sodus ir surištus šiaudinius senųjų genčių pasaulėvaizdos ženklus, kuriuos išvysime šokančius pastogėje. Sienas puošia išraiškingos Dzūkijos gyventojų nuotraukos, spektaklių akimirkos, čia pat tradiciniais raštais numarginti rankšluoščiai, šiaudų puokštės, kultūros pasiekimų apdovanojimai. Svarbi klojimo teatro dalis – scena, užkulisiai, kurių kambariukai kvepia mediena.

       Savo noru, smulkiname pasenusių medžių šakas, renkame žolynus papuošti aplinką. Svarbus darnaus turizmo principas – padėti vietinei bendruomenei veikloje. Medinukas tampa pilnaverčiu šventės dalyviu, atsisakęs tik stebėtojo vaidmens. Viduje šis noras iškyla nuoširdžiai, tarsi būtinybė tarnauti vienas kitam.

       Kuriama Deivės Mildos altoriaus stovyla, kuri padabinta neregėtų žiedų augalais…  Kartojamos pirmosios dainos užkulisiuose. Gamtą praturtina muzikinių instrumentų skambesys. Kantriais ir šilumos paglostytais žvilgsniais laukiame šventės…

Deives-Mildos-stovyla

       Keli bičiuliai, skambant sutartinei „Eisim broliai tūta tūtava“, iš paskos jiems aš, Medinukas, žygiuojame kaimo gatvele, pasilabindami su kaimo gyventojais. Apsilankysime prie Bobos daržo „šalcinio“, kurio skonis yra gaivininantis, ypač šiltą dienos metą. Legenda byloja, kad: būtent bobos daržo šalcinye pasaulį išvysta vaikai. Sakau sau: „Tai, jie tikrai daržo kopūstuose randami!!!“. Peržvelgus akiračiu kaiminystę, sugeri visą žalumą, jokių abejonių, kad tai derlinga žemė. Manau tai suprato kaimo apylinkėse gyvenusios vaikų pribuvėjos…

         Pažinę bobos daržą grįžtame prie klojimo. O! Žiū!!! Atvyko į šventę puikiai pažįstamas bičiulis, sveikų plaučių žygeivis. Taip@#%^^^! Tai – Tadas Šidiškis, kuris atpuškavo traukiniu. Nepatyrusiam Medinukui priminė tikros kelionės skonį…  Ši Gamtmeldė siela yra daugelį Lietuvos vietų apėjusi pėsčiomis ar persliuogusi slidėmis. Parašytos kelionių ir lankytinų vietų knygos byloja turtingom žiniom pačios už save. Klojimo aplinka darkart atgija, Tadas spinduliuoja gyvastį ir stiprybę savo buvimu šalia, kurį lydi dainos: „Meška su lokiu – abu labu tokių“ ar  „Šokam, šokam, mes meškutę… Meška šoka, kudlos dulka… Uhhh!“.

Marius-Tadas-Medinukas

Spėkit, kuris yra Tadas?

       Jei dar neteko sutikti šio drūto žmogaus savo kelyje, tai kviečiu prisijungti prie Vilniaus Universiteto žygeivių klubo draugų. Čia organizuojami žygiai gamtoje, metiniai renginiai, keliautojai dalinasi kelionių akimirkomis, dainomis, muzika ir patirtimi.

    Lietuvos Jaunimo Ramuvos nariai moko dainuoti sutartines, po kiekvienos ratu apsisukusios žodžių dermės įsiklausome į save. Prisiliečiame žmogiška savastimi prie kuždančios medžių lapais gamtos. Tuo  pačiu, manau, pagerbiame žmones, kurie gyveno ir kūrė gyvenimus šiose žemėse kelių šimtų metų bėgyje. Mums paliko kasdienę poeziją ir tradiciją.

Sutartiniu-mokykla

     Baigus balsų susitarimus mokykloje, Lietuvos Jaunimo Ramuvos nariai pasidalina savišvietos žiniomis apie Mildos tradiciją.

        Iškart po to, laukiame Šventės… Kelios dešimtys akimirkų ramybės ir pasiruošimo… Štai… Apeigos pradedamos daina „Tu žilviteli dabilia“, žengiame pro papuoštus žolynais tekančios saulės vartus ir gyvatėlės eisena apeiname abu šoninius stulpus. Tuo sukuriame begalybę ženklinančio aštuoneto šokį. Kiekvienam apėjus ratą, darkart žengiame pro juos, tik šįkart – šalia vartų stovi merginos ir padeda apsiprausti „šalcinio“ vandeniu veidą ir rankas, kad į šventė ateitume nusiplovę: visas bėdas, neramumus, piktas mintis…

Vartai1

Deive-Milda     Pagerbiame Deivės Mildos stovylą Meilės giesmėmis ir keliaujame link ugniavietės, pasislėpusios pušynėlio glėbyje.

       Titnago ir skeltuvo pagalba įskeliama Ugnis, Gabija, ją įpučia Medinuko pastebėtas, deja tik menkai pakalbintas, drevinės bitininkystės meistras… Šis gerbiamas žmogus vardu Rokas, spinduliuojantis tikrą ramybę ir taiką… Ugnis įsiliepsnoja, šventės dalyviai sustoję ratu aplink, gieda darnos sutartinės žodžius „Rimo Rimo Tūto“… Matau aplink užsimerkusius šventės dalyvius, jaučiančius vėjo švelnų žandų glostymą. Bandome suklusti ką kalba vyriausieji, kreipdamiesi į Aukščiausiuosius globėjus, kurie įvardijami Žėmynos (motinėles vardu), Gabijos (namų ir šeimų globėjos vardu), Perkūno (tvarkos ir stiprybės Dievo) bei Praamžiaus (aukščiausiojo Kūrėjo vardu). Laimos lemties vedami susirinkome šioje vietoje.  Visi kviečiami pajusti, patirti Deivės Mildos šventę, atverti savo šiltasias širdis, įkurti ugnies aukurus savyje, tiesiog būti drauge. Medinukas užsimerkęs mąsto: „Žemė mus priima į savo glėbį tarsi vaikus ir dovanoja kiekvienam žmogui savo vaisius, grožį, rūpestį tolygiai. Saulė dovanoja kiekvienam dangiškąją Meilę, savo šildantį dėmesį, lygiai kaip ir Ugnelė, kuri yra saulės atspindys žemėje. Šių dienų pagoniškų maldų žodžiuose galima atrasti, kad Saulė kiekvienam šviečia, nušviesdama kelią, nušviesdama mūsų darbus. Kviečia pradėti naują gyvybę, gyvenimą šviesoje. Moko mus perimti jos gerasias savybes. Ugnis žemėje, aukuriuose, sušildo mus, suburia į bendrą ratą, dovanoja stebuklingą jausmą šokant aplink ją susirinkusioje bendruomenėje. Visa šiluma yra mums pamokyti, kaip gyventi tarpusavyje“.

Šventės po stogu bėgyje… Kluonas atgijo sielos kalboms…

       Klojimo pastogėje, prie nukrauto naminiais pyragais, sūriais, daržovėmis stalo, buriavosi žmonės, klausantys nuo scenos skambančių savos kūrybos poezijos ar perdainuotų liaudies dainų. Sukiojosi aplink ir Medinukas, atlikęs ant scenos kelias sutartines ansamblio „Kūlgrinda“ gretose. Paragavau grikių pyrago, kuris praturtino Dzūkijos krašto pažinimo skonį… Smagiai pritariau sutartinės „Kadu buvo kadujo“ skambesiui ir nedrąsiai išvykau namo, palikdamas bendruomenę šokių vakarui ir dvikovai su išlikimą puoselėjančiais uodais…

Gyvenimišką patirtį graibstantis Medinukas.

Posted in Kelionės ir apsilankymai | Parašykite komentarą

Medinė nosis apsilankė Žaislų muziejuje

Pasisveikinimas

     Šaligatvio vaikai, gyvendami miestuose turėjome svajonių… Ar pamename koks buvo aukštas dangus? Koks išbandymas buvo užlipti į slyvų lysvę ir prisiskinti žalių uogų, spėjant jų prikimšti pilnas kišenes, kai pro langą sušukęs kaimynas Petras, išlekia laukan su timpa, užtaisyta kauliuku ir taikosi į ataušusias pėdas. Kaip smagu buvo sutemus žaisti slėpynes, lakstyti su lazda rankose, imituojant ginklą ar žaisti „ietininką“, medinėm lazdom daužant plastmasinį butelį nuo gaiviojo gėrimo, kuris dažnai stovėjo kiemo aikštelėje, ginamas sulysusio bičiulio, turbūt niekada nebūsiančio karaliumi.

      Kai kurie mūsų prisiminimai iškeliavę toli… Tačiau į juos verta sugrįžti, kad suprastume kiek tereikia džiaugsmo išlikti kasdienybėje… Kiek šiame skubančiame gyvenime mes prarandame grožio… Sustok! Pats tuo gyvenu, iki tol – kai sutikti nauji, pažįstami, žmonės atveria duris… Į pasakų pasaulį…

     Šį kartą duris atvėriau „Žaislų muziejaus“ patalpose. Pakliuvau į erdvę, kur kvepia medžiu, nes pirmojo aukšto koridoriuje, lentynose, pastatyti: mediniai automobiliai, bokštai, tauškynės ar skaičiuoklės, o visiškai šalia pakinkyti mediniai žirgai ristūnai. Lengvata ir atradimų skoniu kvepia naujasis ir paslaptingasis sostinės muziejus.

Medis-zaislu-muz

    Čia, seni ir naudoti žaislai įgauna antrą gyvenimą, kurdami asmeninę pasaką. Seniausios LDK teritorijoje rastos žaislų rekonstrukcijos sužadina naują požiūrį į sostinę. Panašiai kaip netikėtai pravertos durys į slaptą senamiesčio kiemą.
Rūmų kunigaikščių ar didikų mėgti laisvalaikio praleidimo būdai, atrandami kaip ant delno, arba delne, išsukant ant grindų… Taip, išsukant medinį vilkelį, kuris kaunasi su kitais vilkeliais rate. Atrandame XIVa. pagrindinį berniuko žaislą – kardą. Toliau, pastebiu  medžio kamieno valteles su burėmis, kurios taip pat buvo paplitusios LDK Viduramžių laikotarpiu. O vaikystėje, kai pratirpdavo sniegas, leisdavome degtukus, čiurlenančiomis pavasario upėmis kiemo kelyje. Vaškinės figūrėlės, šiaudinės lėlės ir skudurinės Onutės, keramikinės, glazūruotos XVIIa. statulėlės… Muzikiniai instrumentai, guminiai antinai ir nykštukai. Alaviniai kareivėliai ir plastmasiniai žvėreliai…

Drauge, žvilgtelk į dalį eksponatų čia: žaislų muziejus.

Visa tai žaislų muziejuje… Parodos daiktus gali pamatyti, bet ir paliesti!

Didžiai įamžintas Žalgirio mūšio kovos paveikslas…

Zalgirio-m

Toliau, Smolensko kariauna iš arčiau.

Smolensko-burys

O čia lietuvaičiai prie ežerų… Klausiate kodėl pusnuogiai? Kaip indėnai… Su Meška užnugaryje! O gal atsakysite, kas Europoje buvo paskutinieji pagonys, gyvenę gamtos ritmu ir gerbė Motinos dėsnius?

Lietuvaiciai-ezeru

Toliau muziejuje yra senoviniai, kelių metrų aukščio ir pločio, žaidimų automatai, maitinami 15 kapeikų monetomis. Užkietėję stalo futbolo („foosball“) gerbėjai turi galimybę sužaisti kėlinį, kuris nukels į Vilniaus Žalgirio klestėjimo laikus…

Daug džiaugsmo čia… Apsilankyk vienas ar su draugais. Atrasi šypseną ir žvilgančias akis…
Medinukas žada kelis apsilankymus Žaislų muziejuje, stebėk naujienas.

O čia, dar keletas spalvingų nuotraukų…

Prisimenantis bei vertinantis pasakas ir vaikystę,
Medinukas su daina.

Posted in Kelionės ir apsilankymai | Parašykite komentarą

Kelionė į Jorės šventę 2013-04-27 , 28d.

Laukiame kelionės į Jorės šventę, kasmet vykstančią Kulionių kaime, Molėtų rajone.

Daugiau informacijos socialinio tinklo įvykyje:

http://www.facebook.com/events/296086713854930/?ref=ts&fref=ts

Pagarbiai,

Laukiantis naujų įspūdžių Medinukas

-

Atsiliepimas jau greitai!

Posted in Kelionės ir apsilankymai | Parašykite komentarą

16-asis Užupio Respublikos gimtadienis

Medinės akies žvilgsnis į kitą krantą

2013-04-01

     16-asis Užupio gimtadienis… Neprigulimybės diena. Subrendusio paauglio metai… Ko ieškoti tądien, numaniau… Pokštų, spalvų, muzikos, gyvo ir artimo publikai teatro.

    Atsikėliau, apsitvarkiau kaip pridera: kelių tradicijų malda, rytinė kvėpavimo mankšta, japoniškas šokis su šluota kambaryje, dienos šventės programos pasveikinimas akimis. Visa tai priklauso doram piliečiui.

    Medinukas, dūdmaišis, įvairių maisto produktų rinkinukas pietums pagaminti, fleita, lūpinė armonikėlė, namuose rasta balta staltiesė, močiutės Danutės-Franciškos gamintas juodųjų serbentų uogienės pyragas susisuko mano rankinėje. Dar pusiaukelėje sustojusi Džeko Keruako knyga „Kelyje“ prašyte prašėsi paimama kartu. Maniau, perskaitysiu kelis puslapius malonios minutės pertraukėlės metu.

    Vilnių nuklojo baltas sniego patalas. Kai kur net baltas, gerai presuotas, sniego betonas, sakyčiau. Užupiečiai gerai numatė oro prognozes, lyg turėdami slaptų žynių savo tarpe, kurie, nuo Bekešo ar Altanos kalno, o gal nuo apleistos siūvyklos stogo, puikiai apskaičiuoja savaitės būsenas mieste. Baltų staltiesių šventė įsikūrė visame Vilniuje!

Baltos-staltieses-Uzhupis2013

     Lėtai, palengva, menininko žingsniu, vėluojant į susitikimus, keliavau Naugarduko gatve, Vokiečių alėja. Užsienietišku žodžiu palabinau tėvą ir dukrelę, sniego architektus, gatvėje lipdančius kiaušinio formos antiną ir dažais spalvinančius sniego kotletus. Teko praeiti pro meile alsuojančią miesto rotušę, kur repetavo keisti muzikantai, išdrįsę išdainuoti gan hipiškus žodžius, kurie buvo dalinai pranašingi. Žodžiams aidint, pustuštėje, pietumis kvepiančioje aikštėje, šoko ir sukosi žaisminga porelė…

 

  Džiaugiausi praktiškai pažvelgęs į lauke tvyrantį svetingumą, tad pasipuošiau skandinavišku šalmu, kurio draugystę vėliau papildė šventinis žalias, medinis kardas, ir įšokau į žygio batus – liaudyje vadinamus „kerzais“. Užsitikrinau, kad naujai susiformavusios vandens upės gatvėse ir neragautos šlapio sniegpurvyno „košės malošės“ man nebus baisios.

Pasiruošęs Užupio gimtadieniui.

    Priartėjus bokšto gatvę, pasidalinus keliais mediniais šypsniais iš po skandinaviško šalmo, dainuojant A. Kaniavos dainos žodžius apie Fėją, priartėjau Užupio pasieniečius, labinančius mechaninių vėžimų („automobilių“) vairuotojus, klausimu: „Ar žinot kokia šiandien šventė?“. „Ne“, – atsako tiesmukiškai meluojantis vairuotojas. Ir nuvažiuoja…, gavęs Užupio vizą ant kaktos ar ant rankos. Visus automobilių riestainių minkytojus, norinčius kirsti Respublikos pasienį, stabdė. Stabdė. Stabdė. Net nr. 50 mikroautobusas, parvažiavęs iš Gariūnų, buvo aptvertas rankų pyne, sutiktas, tarsi už vairo būtų Rytis Cicinas, ir palydėtas plojimais…

This slideshow requires JavaScript.

    Ir vėl tie patys, entuziastingi, garsiakalbiu šūkaujantys, paaugliai, kurių kojos šlampa… Toks Užupio pasienis… Kartais čia būna radioaktyvių medžiagų barikados, kartais pats Užupio šerifas išstumia geltoną „Wolksvagen“, tačiau miesto meras šioje tiesioginėje transliacijoje dingęs… Įžymaus populisto kišenės šiuo klausimu yra kiauros…

Šventės nuotaiką Jums perteikti skirtas Medinis vaizdo įrašas

Saint-Patrick-Uzhupis

    Neseniai čia lankėsi Šventas Patrikas, elfai ir Vilnelė tekėjo žalsvom bangom… Balandžio pirmąją, Užupio gimtadienio metu, čia slampinėjo virš antakių mėlynę įsitaisęs Medinukas, nors tai buvo tik nevykusiai pažymėtos Užupio vizos piešinys. Tačiau pokštas vykęs ir veiksmingas. Taip, o kavinės terasoje (virtuve ją šįkart vadinu), buriavosi senieji rajono aplinkos gyventojai, meno veteranai ir jų bičiuliai, draugai, taip pat naujai sutikti geriausi draugai ir mylimieji. Čia skambėjo REM, „The Rolling Stones“, „Slade“ ir kitų žinomų 7 – 8 dešimtmečio grupių kūriniai. Aplinka dvelkė Laisvės pojūčiu. Suspėjau nufotografuoti kelis įdomius veidus ir kojas.

    Virtuvės nuotaiką perteikia ši Keistuoliška daina. Ten už upės… Už kalnų… Ten toli, taip toli… Tokių kaip aš… Yra Daugiau…

  Dainos žodžiai įgavo tikrovės paveikslą… Sutikau seną hipį Rimvydą, atvykusį iš Anykščių… Bet apie tai kiek vėliau…

     Besisukiojant aplink šventės veikėjus, neradau sau vietos… Gal trūko šlakelio šventinio vyno? Galbūt trūko pusryčių namuose, kurių nespėjau pramankštinti. O pietūs jau beldėsi į medinio kūnelio būveinę… Tiesa pasakius, buvau atėjęs pačiu laiku, radau vieną laisvą stalą, kuris prašėsi baltos staltiesės. Geltonas, olandų aludarių stalas, nušvito tarsi saulė žemėj. Sustygavau ateities programą, ištariau mintyse, kad čia bus vaišinamasi kulinarijos stebuklu.

    Šventės Programoje buvo numatyta 13 val. iškilmingai eiti link Užupio ir Krivių gatvės kryžkelės kalno, kur nuolat plevesuoja UŽ vėliava, kasmet keliama į dangų. Pilkąją vėliavą pakeis kitą vėliava. Sniego baltumo fone mėlynuojantys simboliai… Laikui bėgant, tačiau vėluojant, ramiai laukiau.

    Pagaliau veiksmas sujudo, žmonės pradėjo šnabždėtis, kad pradžia įsibėgėja. Iš Medinio vaizdo įrašo, kurį matėte viršuje, galit prisiminti, kad skambėjo būgnai… O jam pritarė mažas metalofonas… Išsitraukiau trimitą/daudelę ir kelis kartus supūčiau skambias natas. Mušamas būgnas, išraiškingo amerikietiškojo vado kailine kepure, vedė svečius link Užupio angelo, dar toliau, link Amžinai plevėsuojančios vėliavos.

Užupio Prezidentas, Romas Lileikis, iškirpo vėliavos delne apskritimą… Kaip simbolį, kad: „Užupį galima Mylėti, Užupyje galima Gyventi, Užupyje galima kurti… Bet! Užupio negalima turėti…“

Uzupio_veliava

Tuo metu sekiau iš paskos. Įamžinau medituojančius muzikantus-dambrelininkus, kurie atrado būgnų skambesį savyje, apvalant kavinės teritoriją nuo piktų dvasių (Medinis žvilgsnis). Pasilabinęs su keliom damom pakeliui, sutikau ypatingo grožio šypsenos savininkę, kuri savo asmenine šiluma parodė – koks išties spindintis žmogus gali būti. O jei tokį džiaugsmą kas dieną atrastume Visi? Manau, Užupio žmonės šia nuotaika dalinasi su visais palankiais kūrybai bičiuliais, o ir tiesiog palankiais… Bent jau apsilankančiais čia… Ir jei ne žmonės dalinasi kūryba, tai bent jau rajono sienos prabyla, tarsi laiškai…; (Medinis žvilgnis);

    Prie Krivių ir Užupio gatvės tęsinio buvo iškelta vėliava. Dalinuosi keliomis akimirkomis ir eisenos tęsiniu…; (Medinis žvilgsnis1), (Medinis žvilgsnis2);

    Užupyje nelaukiama kol kažkas pradės daryti šventę ar veiksmą, o tiesiog ima ir padaro jei kyla „tobulai netobula mintis“. Vaikai sako: „Padarom kiaušinių ridenimo kalnelį“, – žėk, jis ima ir atsiranda. „Čia, stebinčių televizorių žiūrovų nereikia. Svarbu dalyvauti nuotaikų virtuvėje“,- kalbėjo senas vilkas, gimtadienių lankytojas. Visi ant tilto sustoję žiūrovai turėtų nusileisti prie užupiečių ir bendrauti, būti drauge. Taip ir gyvenime, juk visi kuriame poeziją, ne kažkas vienas. Prisiminiau šią išmintį įsiamžinusią Literatų gatvėje, Užupio kaiminystėje… Lengva yra reikalauti dangiškojo stebuklo, o juk dar įdomiau imti jį ir sukurti.

    Pietūs… Visi dalinasi namų gamybos maistu. Pyragai, blynai, vytintos dešrelės, tinkamos tik tiems, kam dar iki keturiasdešimties. Čia pat atsiranda rašytojas, save vadinantis publicistu, Vladimiras, su vėliavėle kepurės stoge ant kurios parašyta „Čia nieko nėra ir nebus“. Šalia mūsų, į šeimyną lengvai įsikomponuoja išvaizdus jaunuolis iš Berlyno, kuris atrodo tarsi roko žvaigždė juoda odine striuke ir ilgais tamsiais plaukais. Pajuokaujame, kad jis yra grupių vadybininkas, kuris paskambinęs gerbiamiems atlikėjams, užsako skambančias terasoje dainas. Led Zeppelin…? The Doors…? „O ar pats, Gerbiamas sveteli, esi muzikantas?“, – atsako, kad ne. Tuomet ir juokaujam. Jam įkandin seka Mediniai žodžiai, kad labai smagu būti šalia jo, nes jis tarsi kino žvaigždė, kurianti mums palankų šiuolaikinį paveikslą, kuriame ir mes jaučiamės gerai. Išaukštinti… Pats prisistatau svečiu iš Gruzijos… Sako, kad turi daug draugų ten, aš jam pritariu. Taip, nes gruzinai tikrai svetingi, ypač jei mėgsti vyną…

    Prie vėliavos sutikau plojančia, kartu su būgnų, ponią Rasą, tarsi Rio de Žaneiro karnavale, kuriame sunku pasakyti ar teks kada sudalyvauti. Tačiau pajusti nuotaiką pavyko. Einant nuokalne, bandžiau spėti, kad ji yra mokytoja, nužvelgęs jos betarpišką, aikštingą laikyseną, greit įvertinęs jos aiškią kalbėseną. Ji mano žodžius paantrino, kad esanti mokytoja, dėstanti tikybą. Kiek jos žodžiuose buvo melo ar tikrovės…? Priimiau juos už tiesą. Na ir likimo išbandymas…

    Su ja keistai… nusipirkome žalios arbatos iš parduotuvės, netoli angelo ir keliavome pietauti.  Vėliau paaiškėjo, kad Rasa pažįsta daug žmonių, tarp jų ir užupiečių, gyvena Filaretų g. ir jos mama kartu lankė buhalterijos kursus su D. Grybauskaite. Buvau įsuktas į psichodelinę kelionę savęs pažinimo link… Istorija verta puodelio arbatos… Džiaugiuosi gyvenimo patirtimi…

    Bendravau su šia įdomia moterimi dalį vakaro, džiaugiausi dovanomis ir klausiau savęs iš kur taip likimas suveda žmones. Kas lemia žmonių susitikimą aplinkose? Ar širdies šiluma, palankumas bendravimui? Atvirumas? Užupis atviras Visiems! Visą vakarą jaučiau nuoširdžią Meilę… Kartais pavadinčiau vaikiška. Juk čia nuoširdumą ir įžvelgsi… Vaikystėje… O ar gebame išlikti kaip vaikai? Pastebėkime juos, kokie jie stebuklingi, nepažeisti skaudulių, kuriuos sukuria kartais pikta visuomenė… O Užupyje kitaip!

    Mums kompaniją palaikė šviesaus žvilgsnio, žilabarzdis senukas, padėjęs man trimituoti daudelėmis. Atsiradęs tarsi iš piešiamo stebuklingo paveikslo, kai pamatė mane su trimitu rankose. Ta proga, jis sustabdė savo kelionę namo, atsinešė savąją, ilga dūdą, nuolat laikomą mašinoje. Mes supūtėme stiprų duetą, sutartinę, kylant vėliavai. Žilabarzdis senelis prisistatė Albinu Batavičiumi, bandonininku, muzikantu, dirbusiu Rumšiškių klojimo teatre, iki to laiko, kai jį uždarė. Nuliūdau, kad taip buvo pasielgta. Vos atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, teatrą Rumšiškėse parko valdžia paskelbė nebereikalingu, praradusiu aktualumą. Tai buvo Lietuvos sąjūdžio stiprybė. O dabar tai atgyvena… Nuliūdau, nes klojimo teatras – tai gili lietuviška tradicija. Visas kultūros paveldas, kuris turėtų gyvuoti. Kaip ir Užupio teatras gyvenime.

    Albinas B. pasidalino kūryba, kuria galima įsigyti Ragainės muzikos prekių parduotuvėje. Minėjo esąs įgrojęs porą dešimčių lietuviškų romansų. Einant gatve išgirdau melodijų niūniavimą… Pamaniau, kad verta pasidomėti… Romansai, romanai… Jų niekada nebus perdaug… Kaip ir paaiškėjo terasoje (virtuvėje), kurioje: ir argentinietiško tango netrūko, ir meilės su meilužėmis Santa Barbaroje… Virtusios greitomis vestuvėmis su 9 pamergėm, 9 pabroliais ir skrendančiu iš Las Vegaso Elvio Preslio pilvotu antrininku…; Teatras ir polėkis gyvuoja čia.

    Visus Užupio gimtadienio dalyvius vaišino keptais miltiniais blynais, grikių koše ir pelyno arbata. Visa tai vyko prie UMI (Užupio menų inkubatoriaus), kur gyveno žavios burtininkės. „Pelyno arbata gerina virškinimą“, – naiviai ir nuoširdžiai minėjo Rasa, laikanti 12 žolynų rankose, kuriuos jai padovanojo nepažįstama moteris. Rasa norėjo pasidalinti pusele kvapnios puokštės su manimi, tarsi vaikas. Tačiau atsakiau jai, kad stengiuosi neimti daiktų iš nepažįstamų žmonių; Kol ruošiau armėniško „lavašo“ sumuštinius su daržovėmis ir sūriu, ji kelis kartus nepatingėjo nueiti ir atnešti Medinukui grikių košės ir blynų su uogiene. Jaučiau vyresnės moters simpatiją… Šypt… Juk šventė.

    Užupio terasoje (virtuvėje) susitikau su senu hipiu Rimvydu, kaip jis save įvardijo.  Palankiai pasiūlė paragauti „snafo“, kurio atsisakiau, pagyręs šį produktą: nes padeda anksti rytą ar vėlų vakarą atsibusti. Trumpai pakalbėjome apie jo veiklas. Pasirodo vyras konstruoja gamyklinius angarus iš medžio. Pavadinau tai realistiška ir praktiška kūryba… Įsitikinau šia nuomone, peržvelgęs nuotraukas albume, paslėptas jo užantyje. Žavūs medžio skeletai, lyg dinozaurų būdelės, vėliau apkalami plienu. Angarai yra panašūs į šuns budeles, tik žymiai didesni. Čia pat šmėstelėjo šalia kunigaikštis Vildaugas. Čia pradėjo Kindziulis ir tarė. O Rimvydas pasakojo toliau, rodė savo smulkesnės kūrybos įstabius darbus, drožinėtus iš medžio kamieno, sakė galys pasikeisti dirbinį į vinilinę patefono plokštelę. „Gerai, senas hipi Rimvydai“, – tarė Medinukas, – „Būtinai susitarsim…“; Juk menas turi gyvuoti, o muzika skambėti…! Nors, sunku bus kažką įsiūlyti virš 1000 plokštelių kolekciją sukaupusiam vyrui… Pašnibždomis pagalvojau.

    Tuo metu virtuvė gyvavo toliau, Vilnele plaukė baidarės, o kitapus gatvės sau ramiai augo kerpė ir patruliavo upe antis…

kerpe-ir-antis

    Prie UMI buvo uždegtos žvakelės sudužusiam kiaušiniui (deja, nuotraukos neturiu). Aplinkui jį suposi ugnies mandala, sudėliota iš kapų žvakių. Kiaušinis atrodė tarsi lotoso žiedas, apsuptas ugnimi.   Šalia, ant medžių šakų, kabėjo didelių popierinių kiaušinių šeimynos, pasipuošusios paskutinėmis „papjėmašė“ madomis. Vakare, čia turėjo įvykti menininkų iš kaimyninės šalies Suomijos, ugnies pasirodymas, vadinamas „performansas“. Praleidau jį vakare Naujamiestyje, pas bičiulius, dainuodamas prie atgimusio Vėlykinio stalo…

    Tačiau, būnant dieną Užupyje, kantriai, stebėdamas žonglierių, virš jo, ant UMI stogo, įtaisytą pusryčių staliuką, laukiau Mariaus Ambramovičiaus-Neboisia komandos, kuomet teks eiti palydėti aitvarą nuo Misionierių gatvės šlaitų į dangų. Paminėjo kelis kartus, dienos metu, kad tam bus reikalingas rimtas, vyriškas, instrumentas, tos pačios žaviosios daudelės, padrąsinančios aitvarą pakilti. Tarsi rimta apeiga. Sukirtus naujai virtos grikių košės porciją, priartėjusią vakarienę, prie paliktos akmeninės skalbimo mašinos, laukiau… Stebėjau tolyje, prie „Žaliosios anties“, pastatyta indėniško tipio viršūnę…

    Štai, pasirodė aitvaro meistras. Ėjau trimituodamas jam iš paskos. Pūčiau tvirtas natas… Stebėjau aplinką ir jutau, kad paliksiu trumpam Užupį, su visomis jo šventinėmis keistenybėmis. Pasirodė dar keli šventės dalyviai: Suomis meninikas, svečias iš Vokietijos, Rasa, Eglė iš UMI, kuri improvizavo daudele. Pagaliau pasirodė ir Marius, kuris taip pat gyveno šia akimirka, todėl jo nelaukiau… Juk menui sukurti reikia laiko, išjausti kiekvieną akimirką, neskubant…

Angelas-pucia-raga

(Medinis žvilgsnis į tuo metu mane supusią aplinką).

    Aitvaras kilo aukštai, aukščiau nei danguje sklendžiantys lėktuvai. Vėjo žemėje trūko, tačiau danguje aitvaras susirado su kuo pažaisti ir suremti medžiaginius spalvoto švarko pečius. Laikas bėgo ir aš trumpam turėjau palikti šventę… Šventvietę…

(Medinis žvilgsnis į dangų ir kelionė į tolimus kraštus).

    4-ojo autobuso lange nužvelgiau vilnijančią upę, kurios ištakos siekia net kaimyninę Baltarusiją. Kiek skirtingų gyvenimų ji savo akimis apjungia…

    Vakare, darkart užsukau į Užupį, paklausyti danų grupės pasirodymo. Tiesiogine žodžio prasme, vienas grupės narių griežė smuiku, o kitas grojo tiesiog instrumentu, kurį pavadinčiau kūryba… Kūryba tai –  buvo kūbo formos dėžė su virve, įtempta ant šluotgalio, kuria virtuoziškai grojo įstabus, šių laikų kupriukas. Visą šį duetą papildė klasikinė elektrinė gitara, jei teisingai išsireiškiu… Išlinkusių, dirbtinių pečių dainininkas, panašus į pažįstamą lietuvį aktorių, dramatiškai dainavo… Skambėjo bliuzo žodžiai, tarsi iš gero kinofilmo… Šventės svečiai aistringai šoko, ragavo vyną… Atsidavė psichodeliniam sielos šauksmui, visaip vinguriavo, suposi tarsi gyvatės ar aitvarai…

This slideshow requires JavaScript.

  Tai buvo grupė iš idėjiškai Užupiui artimos, Kristianijos. „The Sleeptherapists“/„Sovnterapeuterne“… Truputį jos jausmų mediniu žvilgsniu…; (Antras medinis žvilgnis);

    Kariūnas iš Skandinavijos kraštų pasimėgavo koncertu, upės čiurlenimu, ošimu… Atrado kelis stebuklus ir patraukė namo…

Svajingai…

Posted in Kelionės ir apsilankymai | Tagged , , , , , , | Komentarų: 1